Sunki liga – didelis išbandymas žmogui. Fizinius ligos simptomus padeda išgyventi gydytojai, skirdami vaistus ar kitas medicinines procedūras. Greta fizinių simptomų žmogų užgriūna ir psichologinė našta, ne visi su ja sugeba susitvarkyti patys. Ligoniai, laukiantys transplantacijos arba po jos, yra ypatingi dėl to, kad psichologinė įtampa juos lydi ilgą laiką. Ligų išsekinti žmonės yra priversti galvoti ne tik apie save, bet ir apie savo artimuosius: gyvoji donorystė galima tik tarp artimų giminaičių, tačiau ligoniai nedrįsta prašyti dovanoti inkstą, bijodami nuskriausti mylimiausius savo žmones. Specialisto pagalba reikalinga ir kitais atvejais – priimti mirusio donoro organą taip pat nėra lengva, jie jaučia svetimkūnį, dėl to vargina depresija.

Nacionalinis transplantacijos biuras inicijavo susitikimą su gydytojais, kurie dirba su recipientais ir su ligoniais po transplantacijų. Tai VUL SK Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro gydytojai, kurie galėtų būti įtraukti į transplantologų komandą kaip psichologinės pagalbos teikėjai. Susitikime dalyvavo šio centro vadovas prof. Alvydas Juocevičius, Ambulatorinės reabilitacijos skyriaus vedėja Ieva Slivovskaja, psichologė Sigita Kilkutė, Nefrologijos centro vadovas dr. Marius Miglinas, Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovas doc. Arūnas Želvys, Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėja gyd. Dalia Aleknienė, gyd. Ilona Rudminienė, Pilvo chirurgijos skyriaus gydytojas doc. Vitalijus Sokolovas, gydytoja gastroenterologė Arida Buivydienė.


Susitikimo metu buvo svarstoma, kas turėtų būti psichologinės pagalbos pakete. Pirmas etapas – tai pagalba įtraukiant ligonį į recipientų sąrašą. Gyvosios donorystės atveju – pagalba donorui. Kita psichologinio darbo dalis - gydantis ir sveikstant po transplantacijos. Esami ministro įsakymai numato psichologinės pagalbos teikimo modelį, tačiau transplantacijų kontekste, manoma, reikėtų įsakymų papildymo.

Pasak doc. M. Miglino, prieš įtraukiant pacientą į laukiančiųjų sąrašą, yra siūloma išklausyti "transplantacijos mokyklėlės" paskaitų. Tačiau jų veikla yra sunkiai organizuojama – gydytojai dirba savo iniciatyva, atlygio negaudami, tačiau veikla organizuojama sunkiai – ligoniams atvažiuoti į sostinę iš Skuodo ar Pasvalio nėra paprasta, todėl dažniausiai čia apsilanko tik sostinės gyventojai. Paprastai tai būna vienkartinė paskaita, kurios metu visų svarbių niuansų išaiškinti neįmanoma. Šiame etape būtų laukiama pacientų organizacijų indėlio – jie turi patirties ir žino, kokios informacijos laukia pacientai. Doc. V. Sokolovas akcentavo, kad mokyklėlės paskaitų ciklą reikėtų papildyti ir mokymu apie potransplantacinį periodą. Neretai ligoniai nesirūpina savo sveikata, grįžta prie senų įpročių vartoti alkoholį. Tuomet apie sėkmingą ir ilgą transplantuoto organo funkcionavimą kalbėti neįmanoma, o dovana juk tokia brangi.

Susitikimo metu svarstyta ir psichologo konsultacijos apmokėjimo tvarka. Psichologo, kartais ir psichiatro konsultacija, specialistų manymu, turėtų būti įtraukta į transplantologų komandą – šviečiamąjį pacientų darbą atliktų profesionalai, pacientas visą gydymosi laiką būtų kompetetingų specialistų akiratyje, jam būtų suteikta visa būtina informacija. Psichologinės tarnybos įjungimas į transplantacijos procesą transplantacijų centrams būtų rimtas pamatas į sėkmingą gydymą: psichologiškai tvirti pacientai turi didesnių galimybių sveikti ir grįžti į visavertį gyvenimą.