Psichoterapijos taikymas fobijų turintiems žmonėms būtų daug efektyvesnis, jeigu pacientai po jos turėtų galimybę pamiegoti.

Vienas iš būdų padėti žmogui įveikti fobiją ir nerimą – tai kelis kartus parodyti jam tai, ko jis bijo. Pavyzdžiui, jeigu asmeniui diagnozuota arachnofobija, jis turėtų reguliariai žiūrėti į vorus. Tokios terapijos tikslas – nutraukti ryšį tarp objekto ir potencialios grėsmės, kurią jis neva kelia. Po truputį suvokiama, kad panikuojama be reikalo, nustojama jausti iracionalią baimę. Nors tai skamba keistai, šis gydymo metodas išties pasiteisina.

Mokslininkai iš Harvardo universiteto (JAV) nusprendė išsiaiškinti, ar miegas galėtų padėti gydyti fobiją turinčius pacientus. Baimės slopsta dėl to, kad persitvarko emocinė atmintis, o, kaip visiems žinoma, tokie pat su analize, emocijų „virškinimu“ susiję persitvarkymai vyksta ir miego metu.


Į eksperimentą buvo pakviestos kelios dešimtys moterų, paniškai bijančių vorų. Kiekvienai iš dailiosios lyties atstovių buvo 14 kartų rodoma po minutės trukmės filmuką su vorais. Vienos žiūrėjo juos vakarais, o po to rytais, praėjus 12 valandų, Kitos – rytais ir vakarais (ir tarp šių seansų buvo budrios). Dar dvi grupės žiūrėjo tuos pačius filmukus rytais ir vakarais, tačiau tarp seansų buvo daromos dviejų valandų pertraukos. Paskutinės dvi grupės buvo reikalingos tam, kad mokslininkai galėtų patikrinti, ar paros metas nedaro terapijai kokios nors įtakos.

Antrąjį kartą visoms bandomosioms buvo rodoma dar daugiau vorų – tiek tie, kurie jau buvo matyti, tiek nauji. Baimės lygis buvo nustatomas remiantis moterų žodžiais ir prietaisų, matuojančių širdies ritmą, prakaitavimo lygį ir raumenų tonusą, duomenimis. Straipsnyje, publikuotame „Juournal of Physic Research“, rašoma, kad po miego vorų baimė ir pasišlykštėjimas jais būdavo pastebimai mažesnis. Na, o toms, kurios filmus žiūrėjo ryte, o po to – vakare, padėtis tik pablogėjo: matytų vorų buvo bijoma lygiai taip pat, o naujų – netgi labiau.

Miegas daro įtaką ne tik subjektyviam požiūriui į vorus, bet ir objektyviems fiziologiniams rodikliams. Kitaip tariant, moteris ir pati sakydavo, kad vorų bijo mažiau, ir jos širdis bei prakaito liaukos po miego reaguodavo jau ne taip stipriai. Ir tai buvo susiję būtent su miegu: jeigu tarp seansų eksperimento dalyvės nemiegojo, baimės lygis nekito, nepriklausomai nuo to, ar į vorus buvo žiūrima rytais, ar vakarais.

Mokslininkai padarė išvadą: jeigu miegas naudojamas potrauminio streso sindromo, fobijų ir baimių gydymui, galima tikėtis daug geresnių rezultatų. Miego metu suaktyvinama emocinės atminties sistema, todėl žmogus turi po tokios terapijos daugiau galimybių įveikti savo baimę. Tiesa, yra viena „smulkmena“, kurią pažymi ir patys mokslininkai: vakarais daugelis žmonių tampa daug jautresni, tad tikėtina, kad tokie seansai gali sukelti nemigą. Jeigu pastebimas toks efektas, reikėtų elgtis kitaip:  taikyti terapiją dieną ir leisti pacientui truputį pamiegoti šviesiuoju paros metu.