Niekas nepaneigs, kad fizinė sveikata yra didelis turtas, tačiau kartais vis dėlto pamirštama, kad žmogus – duali būtybė, ir jo dvasia taip pat gali sirgti. Kaip sau padėti, ką daryti, jeigu patys nebepajėgiate susidoroti su iškilusiais sunkumais – apie visa tai (ir dar daugiau) kalbamės su psichoterapeute Audrone Nemaniene.

Turite solidžią 18 metų psichoterapinio darbo patirtį. Ar niekada nesigailėjote, kad pasukote šiuo keliu? Kokia buvo jo pradžia?
Baigusi psichologijos studijas Vilniaus universitete apie psichoterapeuto darbą žinojau nedaug. Lietuvoje tuo metu buvo vos keletas dirbančių psichoterapeutų, ir pati specialybė tuo metu atrodė kažkokia neįmanoma. Kita vertus, visada žinojau, kad noriu dirbti su suaugusiais žmonėmis – kalbėtis, suprasti, atrasti išeitis. Dar paskutiniais studijų metais praktiką atlikau Maloniojoje g. veikusiame Vilniaus klinikiniame psichoterapijos centre, kuriame dirbo daugiausia psichodinaminės/psichoanalitinės psichoterapijos specialistų. Čia pirmą kartą supratau radusi tą perspektyvą, kuri geba apimti viską – ne tik pozityvias, bet ir skausmingas mūsų gyvenimo puses; ne tik galimybes keistis, bet ir mokymąsi priimti nepakeičiamus dalykus. Po studijų penkerius metus mokiausi podiplominėje psichoterapijos programoje, kur šalia teorinių pagrindų gavau daug praktinių įgūdžių. Dabar šioje programoje dėstau pati.

Manau, kad profesinėje srityje visada buvau gana užsispyrusi ir pamažu ėjau ten, kur esu dabar. Neskaičiavau, kiek tai kainuos ir kiek tai truks, neskaičiavau, ar profesija atsipirks. Niekada neabejojau savo pasirinkimu, ir šiandien neįsivaizduoju savęs niekur kitur. Žinau, kad bet kurį darbą dirbčiau itin atsakingai ir turbūt būčiau nebloga darbuotoja, bet vargu ar dar kur nors jausčiausi taip savoje vietoje, kaip psichoterapijoje. Aišku, esu labai dėkinga savo artimiesiems, kurie visada tikėjo manimi ir gerbė mano pasirinkimą.

O patirties psichoterapeuto darbe visada per mažai: su kiekvienu ateinančiu žmogumi kelionę pradedu iš naujo. Čia nežinai, ką atrasi, į kokias kliūtis atsiremsi, kokius sprendimus teks priimti. Kadangi psichoterapija neretai prilyginama menui, patirtis – tik bendrieji įgūdžiai, bet ji niekada nelemia galutinio paveikslo.

Dvejus metus savanoriavote Talino psichiatrinėje ligoninėje. Ką jums tai davė? Kaip atrodė ši praktika?
Keletą metų su šeima teko gyventi Taline, kur susipažinau su estų psichoanalitikais. Jie pasiūlė keletą valandų per savaitę konsultuoti rusakalbius pacientus Neurozių skyriaus dienos stacionare. Tai buvo savotiška patirtis: pamačiau, kaip nori kalbėtis žmonės, kuriems skiriamas medikamentinis gydymas, darbo terapija ir hipnozė. Jie nereikalavo, kad ką nors išspręsčiau, jie buvo dėkingi už jiems skiriamą valandą, už klausymąsi ir domėjimąsi. Viena pagyvenusi moteris, gyvenanti su savo suaugusia šizofrenija sergančia dukra, ateidavo dar ilgai po to, kai išsirašė iš skyriaus, ir pasakodavo apie savo sudėtingą gyvenimą. Spėju, kad kažkuria prasme atstojau jai tą sveiką dukters dalį, su kuria ji nebesusikalbėdavo ir kurios labai ilgėjosi.

Dėl kokių problemų žmonės į jus kreipiasi dažniausiai?
Tokios statistikos neturiu. Depresija, nerimas, psichosomatiniai sutrikimai, problemos santykiuose. Žmonės paprastai ateina jau išmėginę daug pagalbos ir savipagalbos būdų. Kreiptis į psichoterapeutą – reiškia ryžtis išgirsti netikėtą požiūrį. Tam, kad žmogus būtų atviras vidiniams pokyčiams, jis turi suvokti, kad toliau taip gyventi nebenori. Tai sunkus ir skausmingas užsiėmimas, reikalaujantis daug emocinio darbo, laiko, išlaidų.

Kita vertus, psichodinaminė psichoterapija nėra tik į simptomą orientuotas gydymas, kur gausi receptą ar dienotvarkę, ir gyvenimas nušvis kitomis spalvomis. Simptomas – tik užuomina, kad kažkas gyvenime vyksta ne taip, tai signalas, kviečiantis atsisukti į save.

Ko reikia, kad specialisto teikiama pagalba būtų iš tiesų veiksminga?
Pirmiausia, kruopščiai pasirinkti specialistą. Kaip ir rinkimuose, psichoterapijoje irgi yra populistų, kurie siūlo viską, greitai ir pigiai (nors kartais taip brangiai, kad, rodos, jums nieko daugiau nebereiks daryti). Pasidomėkite, susitikite, paklauskite savęs, kaip jaučiatės su psichoterapeutu, ar jums tinka terapijos kryptis, sąlygos, aplinka. O toliau – atvirumas, kantrybė ir įsipareigojimas. Psichoterapija turi tapti jums svarbi gyvenimo dalis. Duokit sau laiko, neskubinkit, stebėkite save ir kiek galima būkite atviri specialistui.

Kartais liūdna, kad psichoterapija šiais laikais dažnai tapatinama su medicinine procedūra, kur atneši savo problemą ir gausi konkretų receptą. Nuo vartotojiškumo niekur nedingsi, bet neretai gydo ne patarimas, o ryšys, pasitikėjimas, domėjimasis ir galimybė pažvelgti į save nevertinančiu, nesmerkiančiu žvilgsniu.

Ar pasitaiko atvejų, kad padėti yra neįmanoma?
Mes visi turime savo ribas. Kartais galime padėti, bet gerokai mažiau, nei žmogus norėtų. Nesiimu dirbti su psichozėmis, jei klientas atsisako vartoti vaistus. Negaliu dirbti su klientais, turinčiais man nepriimtinų tikslų. Negaliu žmogaus keisti be jo dalyvavimo tame procese, be jo pasirengimo įvertinti savo atsakomybę gyvenime. Tarkim, jei klientas įsitikinęs, kad dėl visų jo sunkumų kalta žmona, ir nori mano pagalbos ją perauklėjant, padėti negalėsiu.

Tačiau jei žmogus nuoširdžiai nori padėti sau spręsti savo vidinius rūpesčius, jam visada galima padėti.

Kada psichoterapeuto konsultacijos yra ne prabanga, o būtinybė?
Žinote, psichoterapeuto konsultacijos visada yra šiek tiek būtinybė, šiek tiek prabanga. Iš neturėjimo ką veikti žmonės čia neateina. Tam tikras vidinis darbas prasideda dar gerokai prieš susitikimą. Kančia, pasikartojantys sunkumai, bejėgiškumas, – žmogus pasijunta beviltiškoje padėtyje. Tampa aišku, kad būtina kažko imtis.

Kita vertus, tai visada prabanga. Būti psichoterapijoje – reiškia skirti laiką, pinigus, dėmesį savo vidiniam gyvenimui ir leisti sau pasinaudoti kito žmogaus pagalba, jo žiniomis, jo rūpesčiu. Materialistiškame, vartotojiškame pasaulyje – tai tikrai prabanga. Mano klientai dažnai susiduria su artimųjų ir pažįstamų „geranoriškais“ pasiūlymais: „mesk tą terapiją!“, „ką tu psichas, ar ką!“, „negi pats nesusitvarkai!“. Aplinkiniams gali būti pavydu, kad už kabineto durų vyksta itin svarbūs ir asmeniški dalykai, apie kuriuos jie gali tik nutuokti.

Psichoterapija – visada galimybė: naujai pamatyti save, savo gyvenimą, santykius ir tikslus. Čia galima išmėginti naujus dalykus: perdėtai racionalūs žmonės gali susipažinti su savo jausmais, perdėtai jausmingi – dažniau pasitelkti savo racionalumą, darboholikai gali išmokti gyventi lėčiau ir prasmingiau, nuolankieji – pakovoti už savo teises, kovotojai – kartais nusileisti ir nesijausti pralaimėjusiais.

Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Palinkėčiau nepaviršutiniško gyvenimo, platesnio požiūrio, lankstesnių nuostatų, pagarbos sau ir aplinkiniams. Ir svarbiausia – artimų ryšių su kitais žmonėmis, nes tik jie padeda ištverti tamsiausias dienas.

Dėkojame už pokalbį.