Mūsų pašnekovas – Mečislovas Vasiliauskas. Šis gyvenimo audrų mėtytas ir vėtytas 54 metų vyras turi ką prisiminti ir papasakoti – vaikystė laukinės gamtos prieglobstyje, „žibalinės lempos gadynė“, darbas itin kenksmingomis sąlygomis laivų remonto įmonėje... Šį kartą kalbame apie didžiausią žmonių turtą (sveikatą) ir tai, kaip reikėtų juo pasirūpinti.

Papasakokite apie save: kas esate, ką veikėte gyvenime, kaip save apibūdintumėte?

Gimiau Kelmės ir Raseinių rajonų sandūroje, šalia Lyduvėnų miestelio. Iki pat 6 klasės namie neturėjome elektros. Čia baigiau 8 klases, vėliau, paviliotas jūrų romantikos, išvažiavau mokytis į Klaipėdą – labai norėjau būti jūreiviu (tik manęs ten nepriėmė), Kai baigiau profesinę technikos mokyklą, įsidarbinau laivų remonto įmonėje.

Sąlygos buvo labai kenksmingos, pradėjau sirgti. Negalėjau pasigirti sveikata ir vaikystėje, tačiau 25–33 gyvenimo metais tekdavo po 2–3 kartus per metus gulėti ligoninėse, nes kankino nugaros skausmai. Berods, kai buvau 31–32-ejų, Klaipėdos jūrininkų ligoninės neurologinio skyriaus vedėja, medicinos mokslų daktarė, pasakė: „Mečislovai, tau po poros metų reikės invalidu tapti...“ Tai mane sukrėtė ir privertė galvoti. Pradėjau ieškoti priemonių, domėtis kitokiais gydymo būdais.

Maždaug 1988–89-aisiais atsirasdavo pogrindinių knygučių – nelegaliai kažkokiu būdu jų į Klaipėdą pakliūdavo. Taip susipažinau su Peterburge dirbusių J. A. Andrejevo, Malachovo, maskvietės Šatalovos knygomis. Neilgai trukus atsirado ir Palangos sveikatos mokykla. Tai jau buvo mano tikras atradimas, kelionė į „žvaigždes“. Ši mokykla atvėrė akis, suteikė žinių, padrąsino. Prasidėjo nauja mano gyvenimo era.

Tuo metu į Klaipėdą atvažiavo Džunos Davitašvili mokinė Jelena ir vedė apmokymo kursą, kaip dirbti bekontakčio masažo būdu. Turėjau kažko imtis, kad nutraukčiau tą nematomų jėgų poveikį, todėl vėlgi visiškai aklai (nežinodamas, kas tai yra) nuėjau ir nepasigailėjau. Aš sąmoningai ir kryptingai išvysčiau savo jautrumą. Jau po 2 savaičių kursuose įgytas žinias pradėjau taikyti savo šeimos ir draugų rate. Tapau ramesnis, labiau pasitikėjau savimi...

Apie 90-uosius visiškai atsitiktinai radau skelbimą mokytis meditacijos, sveikatos atkūrimo ir atminties gerinimo metodikos EIDOS – nuėjau. Kursą vedė eksrasensė iš Rygos Liubov Michailovna Truchanova – nuostabių gabumų ir nuostabios sielos  moteris. Darydavome temines  labai gilios koncentracijos  meditacijas, nuo pat pirmų dienų vaikščiodavome ant  žarijų, keletą kartų teko ant daužyto stiklo krūvos basomis kojomis trepsenti... Jūros vandenyje užgrūdinome  savo charakterį ir valią, o po vienos meditacijos mečiau rūkyti visiems laikams...

Nuo tada nuolat tobulinuosi, esu lankęs kursų, tapau Reiki meistru, Chose Silvos metodo praktikuotoju. Teko šiek tiek mokytis ir DEIR kursuose.



Koks šiandien Jūsų santykis su tradicine Vakarų medicina?

Paklausite, kam tiek viso to reikėjo? Negaliu atsakyti, nes troškimas mokytis, gilintis į žmogaus organizmo paslaptis nė kiek nesusilpnėjo (nuolat ką nors studijuoju – žmogaus anatomiją, psichiką, bioenergetiką), ir nežinau, ar kada užteks... Koks po tokių metamorfozių išliko santykis su įprastine medicina? Pasakysiu, kad normalus – netapau jos priešu. Dabar puikiai suprantu jos galimybes, tačiau matau ir savo. Aš linkstu prie to, jog tradicinė Vakarų ir netradicinė (liaudies, alternatyvioji, holistinė ir t. t.) medicina turi viena kitą papildyti, ir tik papildyti, nes pakeisti niekaip negali – pernelyg skirtingi požiūriai ir priemonės...

Kada supratote, kad Jums vien jos nebeužtenka?

Ogi po to, kai jūrininkų ligoninės neurologinio skyriaus vedėja pasakė apie mano perspektyvą: „Mečislovai, po keletos metų tau ko gero reikės invalidumo“. Tada, pamenu, apsiverkiau, klausinėjau, kokios priežastys, ką galėčiau padaryti, ką gali medicina. Deja, atsakymų nebuvo. Gyvenimas įmetė mane į savo vandenis. Sakoma, kuo daugiau skauda, tuo aktyviau ieškai, tačiau dabar šį principą suprantu kitaip: viskas turi savo priežastis, be priežasties nėra pasekmės, ir jei atsirado liga (pasekmė), reikia ieškoti priežasties. Ją pašalinus, liga turėtų pasitraukti pati.

Kaip manote, kas yra sveikas žmogus? Kodėl mes sergame ir ką galime padaryti, kad ilgiau išsaugotume savo sveikatą?

Ar galiu pasakyti, kas yra sveikata ir kas yra liga? Pasaulio sveikatos organizacija sako: sveikata yra tai, kada emocijos, jausmai ir mintys išsaugo pusiausvyrą, o fizinis kūnas gali atlikti visus jam keliamus uždavinius. Aš pridurčiau, kad sveikata – tai sugebėjimas organizmo pastovumą palaikyti savo dvasinėmis jėgomis-energijomis. Reikalinga ši vienintelė sąlyga – kad nesirgtume, turime išmokti valdyti savo sąmonę (tai ji kontroliuoja organizmo sistemą, o ne smegenys), streso-insulininį kompleksą ir aurą (biolaukų sistemą), kurios valdymo prerogatyvai priklauso imuniteto kompleksas (antiparazitinė apsaugos, antiinfekcinė sistema). Šių trijų žmogaus organizmo valdymo, lėtinių ligų atsiradimo mechanizmų supratimas ir taikoma metodika leidžia be vaistų išsaugoti pastovią sveikatą (plačiau skaitykite „draugauki.me“).



Ką laikote savo mokytojais (kitaip tariant, kas darė didžiausią įtaką Jūsų pasaulėjautai, filosofijai, požiūriui į žmogų ir sveikatą apskritai)?

Reiškiu dėkingumą Liubov Michailovnai Truchanovai (dabar gyvena Maskvoje), Liudmilai Georgijevnai Pučko už savigydos ir daugiamatės medicinos sistemą. Galėčiau didelį AČIŪ pasakyti ir Dainiui Kepeniui, Malachovui, DEIR mokytojams-dėstytojams iš Peterburgo dvasinio vystymosi mokyklos, daugeliui ezoterinių knygų autorių, kuriuos aš kartais paskaitau, ir tiems, kurių dar neteko skaityti... Esu be galo dėkingas dar vienam Mokytojui, bet jo Pavardės ir Vardo nežinau (jis galbūt net Žemėje negyvena) – tam Žilagalviui Seniui, matytam meditacijoje. Kartais atrodo, kad jis mane stebi ir siunčia Žinojimą – tokį, apie kokį jokioje knygoje neperskaitysi. Tai jis, mano Mylimas Astralinis Mokytojas (taip aš jį vadinu), pakeitė mano pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą.

Atėjo ruduo, poliklinikose greitai vėl nusidrieks ilgiausios pacientų eilės. Kaip kovojate su šiuo metų laiku labiausiai paplitusiais negalavimais (sloga, kosuliu ir kitomis panašiomis problemomis)?


Manęs tai nebaugina – tai labai paprasta vadinamųjų „peršalimo“ ligų klasė, nors nėra tokios ligos kaip peršalimas.... Yra virusinės-bakterinės ir kt. kilmės infekcinės ligos, su kuriomis labai paprasta kovoti dirbant L. G. Pučko daugiamatės medicinos metodu. Aš infekcijos rūšis diagnozuoju biolokacijos būdu, o jas išgydau vibracinėmis eilėmis (be jokių tablečių, žolelių, t. t.). Tai dariau dešimtis kartų, ir visada sėkmingai, greitai ir efektyviai.

Kaip manote, ar žmogus gali visiškai apsieiti be gydytojų?

Ar gali šiuolaikinis žmogus išgyventi be kurios nors medicinos rūšies? Gali, jeigu jis yra Dievas. Kitu atveju – ne. Mokant pritaikyti daugiamatę mediciną, galima išlikti sveikam bet kokioje situacijoje, net maro židinyje, tačiau ji bus bejėgė įvairių traumų, kaulų lūžių atveju, jei moteris negalės pagimdyti, jei žmogus apsinuodys toksiškomis medžiagomis. Atvejų, kai reikalinga profesionali, skubi medicininė pagalba, yra daugybė. Sergant lėtinėmis ligomis ir negalint išsiaiškinti jų priežasčių, daugiamatė medicina (Pučko metodika) yra nepamainomas dalykas, kuris turi ir savo diagnostinį įrankį, gali pašalinti ligos priežastį, atstatyti organizmo savaiminės reguliacijos procesus, įveikti net virusus...

Mano gyvenime buvo toks atvejis, kai susižeidžiau ir atsidūriau ligoninėje dėl fizinės traumos. Po operacijos atsibudau palatoje. Jau antrą dieną man ėmė tinti rankos pirštas, prasidėjo skausmai – manau, kad užkrėčiau stafilakoku. Žmona atvežė mano darbo įrankius – švytuoklę, knygą ir t. t. Po kelių valandų vibracine eile pašalinau beprasidedančią infekciją, ėmiau dirbti su palatos „draugais“ – ypač su tuo, kuriam buvo auksinio stafilakoko infekcija. Po dviejų parų jo žaizdos pradėjo gyti, kas labai nustebino gydytojus (jie buvo visiškai bejėgiai). Kitu atveju teko padirbėti su žmogumi prieš sąnarių persodinimo operaciją – viskas sugijo puikiai, nebuvo jokių pūlinių ar infekcijų.

Ar dažnai tenka patarti kitiems sveikatos klausimais? Kokia būna jų reakcija?

Ne, patarimų aš jau nedalinu – neapsimoka. Nesu gydytojas tikrąja to žodžio prasme, negaliu patarti gydytis vaistažolėmis ar vaistais – neturiu teisės. Tačiau visada galiu patarti išmėginti mano metodą kaip papildomą gydymo būdą greta įprastinio. Jis pagreitina išgijimą, vaistų reikia bent dvigubai mažiau. Jei ligonis ryžtasi, galiu jį gydyti ir visai be vaistų – jis turi teisę rinktis. Dar geriau būtų, jei pacientas pats išmoktų šios metodikos. Kaip sako kinų patarlė, „duok žmogui žuvį, ir jis bus sotus vieną dieną. Išmokink jį žvejoti, ir jis nealks visą gyvenimą“. Čia pacientas tampa bendraminčiu, lygiu partneriu, ir todėl draugu... Be galo myliu tokius didžiadvasius žmones...

Ką jaučiate, kai padedate žmonėms?

Sakoma: jei gali – padėk, o dar geriau – išmokyk. Labai mėgstu padėti vaikams, moterims, kiek sunkiau būna pagelbėti vyrams, ir labai sunku (ar net neįmanoma) – seniems. Jie per gyvenimą tiek svetimų energijų-informacinių struktūrų ir infekcijų savo organizme sukaupę, jog tenka rinktis sunkesnį variantą – gydytis per kančią (kančioje sudega klaidų energijos).



Gal galite prisiminti ir papasakoti kokią kuriozišką situaciją?

Yra tokių pasitaikę – gal dėl to, kad stengiuosi supažindinti pacientą su žmogaus daugiamate anatomija, kad vartoju neįprastą diagnostinį įrankį-metodą – biolokaciją (reikia švytuoklės ir tam reikalui sugalvotų japonų vėduoklių tipo diagramų, kurių spinduliuose įrašyti galimų atsakymų variantai), kad galima gydyti be jokių vaistų ar fizinio kontakto. Būna, kad sužinojęs apie savo ligą ir jos priežastį, pvz., lėtinę infekciją ir helmintus, pacientas atsikelia ir išeina, tarstelėjęs, jog tai neįmanoma, nes ligoninėje to niekas nenustatė. Ypač skeptiški ligoniai su aukštuoju išsilavinimu. Yra buvę ir taip, kad po mano diagnozės žmogus dar ilgai mynė ligoninių slenksčius, norėdamas rasti ligos priežastis, o grįžęs išsiderėdavo, kad mokės tik tada, kai palengvės... Pasitaiko vos ne mirtinai išsigandusių pacientų, verkiančių ūsuotų dėdukų... Ligonio prašymu kartą teko gydyti katiną, o tik po to imtis šeimininko... Deja, katino išgelbėti nepavyko, tačiau jis išgelbėjo savo šeimininkę, perėmęs jos onkologiją... Tada pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo gyvūno Dvasia – tai neaprašoma ir neapibūdinama.

Stresas – šio amžiaus rykštė. Sakoma, kad dėl visų ligų kalti nervai. Ar su tuo sutinkate? Gal atliekate kokį nors ritualą, kuris Jums padeda sumažinti įtampą ir nusiraminti?

Ar visos ligos „nuo nervų“? Ne, ne visos – kai kurios yra ir „nuo malonumo“. Žinoma, tame rasime dalelę tiesos.

Estijoje gyvenusi gydytoja-ginekologė Luulla Viilma parašė knygų seriją bendru pavadinimu „Atleidžiu sau“. Ji tvirtina, kad yra tik vienas vienintelis stresas – baimė („bijau, kad manęs nemyli“). Jis kaupiasi galvos, kaklo, pečių, krūtinės srityje, rankų plaštakose, o susikoncentravęs iki tam tikro dydžio potencialo, pradeda spazmuoti viską, kas pakliūna į jo poveikio zoną – jutimo organus, centrinę nervų, endokrininę sistemą ir pan. Toks žmogus pradeda reikalauti iš aplinkinių sau meilės, tačiau tuo pačiu kaltina save, kad nesugeba mylėti... Kaltinimas jau yra ugninė pykčio energija, sukelianti atitinkamas ligas. Jis, kaip ir baimė, kaupiasi širdyje ir krūtinės ląstoje. Šis stresas daro žmogų silpną, atveria kelią kitiems stresams į jo organizmą. Visi stresai-baimės virsta pykčio stresu, kuris jau žudo, sukelia nelaimes, piktybines ligas. Luula Viilma savo knygose aiškina, kad žudančią streso energiją galima pašalinti per atgailą, atleidimą ir atsiprašymo ritualą, maldą.

Yra tokia „naujoji vokiečių medicina“ – metodas, aiškinantis, kad bet koks distresas pažeidžia DVASIĄ, tam tikras smegenų zonas ir organus, daro įtaką organų funkcijoms ir gyvybingumui. Stresas yra gamtos duotas kompleksas, padedantis organizmui pasipriešinti vienai ar kitai situacijai, pabėgti arba prisitaikyti (kovoti). Ką daryti? Nežinau, ką šiuo atveju siūlo vokiečių naujoji medicina, tačiau šį kompleksą labai gerai moku pašalinti taikydamas daugiamatės medicinos metodą.

Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

Skaitytojams, Lietuvos gyventojams ir visiems geros valios žmonėms norėčiau pasakyti: visi esate teisūs savaip. Visi turite teisę rinktis, kokiu keliu eiti, kaip gyventi, kokiu metodu gydytis (ar „tradiciniu“, ar alternatyviu, ar derinant abu iš karto), ar daryti tai per kančią, ar savo ligos mentalinį supratimą, tobulėti ar degraduoti, ar kovoti su pasekmėmis, ar greitai ir efektyviai pašalinti ligos priežastį... Žmogus yra be galo sudėtinga ir lengvai pažeidžiama sistema. Kita vertus, jis gali atgimti kaip sfinksas – vos ne iš pelenų... Linkiu išlikti vientisiems, būti sveikiems, laimingiems ir turtingiems.

Ačiū, kad esate.

Dėkojame už pokalbį.