Senais laikais bitininkystė buvo laikoma viena iš pavojingiausių profesijų. Bitininkas rasdavo miške drevę su bičių spiečiumi ir pažymėdavo ją kaip savo. Bėda tik ta, kad pačios bitės apie tai nežinodavo, ir puldavo savo „šeimininką“, kaip ir bet kurį kitą asmenį, pasikėsinusį į didžiausią jų turtą.

Laimei, tuo metu, kai buvo pripažintas bičių terapijos (apiterapijos) veiksmingumas, veisti bites buvo jau daug paprasčiau. Dabar, norint gauti jų nuodų, nebereikia kabarotis nežinia kur ir rizikuoti, kad bitės sugels negyvai.

Įgėlus bitei, į organizmą patenka šiek tiek sudėtingos cheminės sudėties (net 50 skirtingų medžiagų) bičių nuodų. Juose yra mineralinių medžiagų (fosforo, kalcio, magnio, vario), rūgščių (druskos, skruzdžių, fosforo), riebalų ir sterinų, baltymų ir amino rūgščių, angliavandenių (gliukozės, fruktozės), taip pat acetilcholino ir histamino.

Vis dėlto pagrindinis dalykas, kuriuo remiasi gydymas bičių įgėlimu, yra peptidai – junginiai, sudaryti iš vienos arba kelių amino rūgščių. Peptidas melitinas slopina uždegimus ir naikina įvairias ligas sukeliančias bakterijas. Adolapinas nuskausmina efektyviau nei opiumas ir aspirinas kartu paėmus. Apaminas tonizuoja nervų sistemą, o kardiopeptidas – stabilizuoja širdies ir kraujagyslių.

Gydomieji nuodai

Dažnai bičių nuodai „išrašomi“ tiems, kurie turi bėdų dėl sąnarių ir raumenų uždegimo. Nebegalite kentėti radikulito arba osteochondrozės? Patupdykite bitę ant skaudamos vietos. Toks gydymas skiriamas ir sutrikus virškinimui, sergant neuralgija, bronchine astma, hipertonija, ateroskleroze bei migrena. Manoma, kad bitės įgėlimas gali padėti net ir išsėtinės sklerozės atveju.

Vyrai bičių nuodais gydosi prostatą, moterys – lengvas varikozės formas ir uždegimo apimtus sąnarius: bičių nuodų komponentai pasižymi stimuliuojamuoju kraujagyslių ir kapiliarų poveikiu, mažina kraujo krešumą.


Labai savotišką eksperimentą atliko kinas Li. Jis buvo narkomanas, kovai su savo žalingu įpročiu iššvaistęs dešimtį metų ir galybę pinigų. Kadangi jam niekas nepadėjo, 1999 metais jis išsikėlė gyventi į kalnus, tapo atsiskyrėliu. Kartą visai atsitiktinai jam įgėlė laukinė bitė. Įgėlimas padėjo įveikti vyrui abstinencijos sindromą. Nuo to karto, kai tik vėl atsirasdavo šis negalavimas, Li kartodavo procedūrą, kol visiškai pasveiko.

Apiterapeuto priimamajame

Ryžtis pasekti kino pavyzdžiu nėra taip jau paprasta. Apiterapeutai deda visas pastangas, kad procedūra būtų kuo mažiau nemaloni. Jų kabinete visada skamba rami muzika, yra daug žalumos. Pacientui suteikiami visi patogumai. Tada pincetu paimama bitė ir dedama ant uždegimo apimtos vietos – jeigu problema „arti paviršiaus“. Jeigu jos šaknys glūdi giliau, bitė dedama ant biologiškai aktyvių taškų. Geluonis paliekamas 10–15 minučių, kad į paciento kūną patektų visi nuodai.

Bitės įgėlimas skausmingas, nuodai veikia dar ilgą laiką: deginimo jausmas ir patinimas gali neatslūgti dar keletą dienų. Bitės likimas dar liūdnesnis – palikusi geluonį, ji greitai miršta.

Gydymo trukmė ir procedūrų skaičius skiriasi – kiekvienas atvejis individualus. Dažniausiai pradedama nuo vieno įgėlimo – norint patikrinti, ar nebus alerginės reakcijos, palaipsniui didinant iki 4–5 per vieną seansą (per visą gydymą – maždaug 40–60).

Išsėtinės sklerozės atveju reikia 2–3 kursų per metus su 1,5–2 mėnesių intervalais. Kiekviena procedūra kainuos apytiksliai 60 litų.

Narkomanijos mūsų kraštuose bičių nuodais praktiškai negydo, nors pamėginti galima. Tačiau bet kuriuo atveju gydymą reikės pradėti nuo mažų vaisto dozių: bičių nuodai gali būti labai stiprus alergenas. Dar vienas svarbus niuansas – jie netinka sergant kepenų, inkstų ir tulžies pūslės ligomis, diabetu, tuberkulioze, širdies nepakankamumu, infekcinėmis ligomis, išsekus, jeigu yra auglių.

Renkantis vietą, kurioje gydysitės, reikia atsižvelgti į tai, kad silpniausiai bičių nuodai veikia žiemą, ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį. Daugiausia naudos duoda tie nuodai, kurie išgaunami vėlyvą pavasarį ir vasarą, kitaip tariant – tuo metu, kai bitės renka medų.