Mirtis ir mirimas – opios ir nemalonios temos. Net ir netikintys pomirtiniu gyvenimu jaučia nepaaiškinamą baimę. Psichologai ją, kaip ir kompleksus, siūlo įveikti elgiantis priešingai – būtent todėl ir imta taikyti ir tanatoterapija (iš graikų kalbos thanatos – mirtis, therapia – gydymas, rūpestis, priežiūra).

Šis 80-ųjų pabaigoje atsiradęs į kūno psichoterapiją orientuotas metodas nėra gydymas mirtimi – greičiau atvirkščiai. Kadangi mirties ir mirimo procesus lydi instinktyvus noras gyventi, juo siekiama atkurti šį prarastą ryšį. Metodas taip pat taikomas esant miego sutrikimams, kai norima visiškai atsipalaiduoti, siekiant padėti mirštančiajam, jo šeimai, aukų artimiesiems, gydant seksualinius sutrikimus, reabilitacijos po įvairių ligų ar operacijų laikotarpiu, tiems, kurie tikisi geriau pažinti ir suprasti save. Su pacientu/klientu dirbama individualiai arba grupėmis kartu su keliais kitais tanatoterapeutais.


Kaip visa tai atrodo? Žmogaus kūno poza sutapatinama su ką tik mirusiojo. Priešingai nei dauguma kitų kūno terapijų, ši siekia, kad pacientas ignoruotų savo jausmus, taigi kūnas visiškai atpalaiduojamas, dingsta psichologinė įtampa, atrodo, kad žmogus mirė natūralia, sava mirtimi – veide atsiranda ramybės išraiška, kūnas tampa sunkus, nepajudinamas. Iš esmės tai jau ne imitacija, o dar mūsų protėvių žinotas modelis, kaip teisingai palikti šį pasaulį.

Tanatoterapija padeda nustatyti mirties baimės priežastis ir formas, atkurti harmoniją su savimi pačiu ir mus supančiu pasauliu. Žiūrint iš šono – gal kiek makabriška praktika, tačiau pacientai patvirtina jos efektyvumą.