Nors medicina ir toliau plačiais žingsniais skuba pirmyn, tebėra begalė ligų, kurių ji nepajėgi išgydyti. Vienas iš tokių liūdnų pavyzdžių – cerebrinis vaikų paralyžius.

Jo atsiradimą lemia keletas veiksnių: tai gimdymo metu patirtos traumos, ūmios ir lėtinės motinos ligos, hipoksija. Priežasčių daug, o rezultatas vienas – centrinės nervų sistemos, smegenų pažeidimas, nesugebėjimas iki galo išsivystyti.

Vis dėlto likimo nuskriaustiems galima (ir būtina) padėti, stengtis pagerinti jų gyvenimo kokybę. Ši diagnozė – ne tik stiprus smūgis vaiko tėvams, bet ir postūmis labiau stengtis dėl jo gerovės, tad tėvai deda didžiules pastangas, kad tik grąžintų atžalai sveikatą. Paprastai viskas vyksta pagal tokį scenarijų: vaikas daug laiko praleidžia ligoninėse ir sanatorijose, kur jam daroma daugybė įvairių procedūrų, masažai, taikoma fizioterapija, stengiasi padėti logopedai ir defektologai.

Tėvai jaučiasi bejėgiai, todėl tiesiog neriasi iš kailio, ieškodami pačių geriausių specialistų ir stebuklingų priemonių. O vaikas... Ką jaučia ir ko nori jis?

Tikriausiai kaip ir dauguma kitų – žaisti. Tačiau kaip jam suteikti tokią galimybę, tėvai neįsivaizduoja – ambulatorinėje kortelėje paprastai būna įrašyta: nevaikšto, nesėdi, nenulaiko galvos... Specialisto, kuris užsiima Bobato terapija, požiūris į ligonį smarkiai skiriasi. Jis atkreipia dėmesį į tai, ką vaikas gali, ir tai išsiaiškinęs su juo dirba.


Šis metodas buvo sukurtas Didžiojoje Britanijoje 40-aisiais XX a. metais. Jo autoriai – Karlas ir Berta Bobatai. Jis orientuotas į kiekvieną pacientą ir jo aplinką. Tai ne gimnastikos pratimų rinkinys, o šeimos ratui skirtų pratimų sistema, kurioje tėvai atlieka labai svarbų vaidmenį. Nuodugnios mažojo paciento apžiūros metu gydytojas nustato, kurie judėjimo sutrikimai šiuo metu yra svarbiausi, kokių sunkumų vaikas patiria kasdieniame gyvenime, numato jų įveikimo būdus.

Bobato terapijos koncepcija paremta dviem principais: neurofiziologijos žiniomis ir sistemišku požiūriu į pacientą ir jo ligą. Šis pagrindas ir lemia gydymo principą. Potencialių galimybių skatinimas leidžia vaikui pačiam atlikti naujus judesius.

Metodai taikomi atsižvelgiant į vaiko išsivystymo lygį, judėjimo sutrikimų sudėtingumą. Terapija vyksta žaidimo forma: vaikas šiaip sau nejudės, tačiau išties ranką į ryškų žaislą. Reikia rasti tai, kas sudomintų ir paskatintų jį atlikti vienus ar kitus veiksmus.

Be to, terapija parenka vaikui tinkamą pozą, kurioje patologinis raumenų tonusas bus mažesnis ir susilpnins nesąlyginių refleksų įtaką.

Jos metu naudojami ir riedučiai, sūpynės, gimnastikai skirti kamuoliai ir daugelis kitų priemonių, tačiau daugiausia dėmesio skiriama vaiko aplinkos daiktams. Dažnai, siekiant pagerinti vaiko gebėjimą kontroliuoti galvą ir rankas, pakanka pakeisti vaiko kėdutės sėdynės kampą. Gydytojai konsultuoja, kaip paimti ant rankų vaiką, kaip maitinti, kad šie kasdieniai veiksmai vėliau netaptų sunkiai išsprendžiama problema.

Bobato terapija sukuria taisyklių ir veiksmų sistemą vaiko, sergančio cerebriniu paralyžiumi, teisingai kūno padėčiai ir judesiams. Dėmesio centre visada yra paciento asmenybė. Šios terapijos tikslas – lavinti judėjimo sutrikimų turintį vaiką ir mokyti gyventi savarankiškai. Berta Bobat yra pasakiusi: „Menas – tai ne duoti ranką vaikui, o patraukti ją reikiamu laiku.“