Nepaisant patirčių, amžiaus ar statuso, visus žmones retkarčiais aplanko mintys – ne visada atspindinčios realią situaciją, ne visada teisingos, bet sukeliančios nemalonius jausmus. Dažniausiai jausmus kelia ne tik tam tikra situacija, bet ir tai, kaip mes tą situaciją suvokiame, ką apie ją galvojame. Tad mes ne tik stengiamės dėl savęs, bet ir kartais patys sau sutrukdome.

„Didelė dalis spontaniškai kylančių minčių yra neigiamo pobūdžio, pavyzdžiui, „net neverta pradėti, vis tiek nepavyks“, „o kas, jei susirgsiu ir nespėsiu atlikti darbų“, „tikriausiai aš jai nepatinku, tai net nekalbinsiu“ ir t. t. Mūsų smegenys stengiasi išvengti pavojaus ar nemalonumų, todėl nuolat apsvarsto įvairias nesėkmes, kurių norėtųsi išvengti. Kitaip tariant, norėdami pasijusti gerai, nesąmoningai apgalvojame ir galimybę pasijusti blogai. Tarsi ruošiamės pavojui, sakydami: „O kas, jeigu?“ Didžiausia bėda, kad taip galvodami iš tiesų pasijuntame prastai. Galiausiai net nebegalvojame apie dabartį, o paskęstame praeities ar ateities apmąstymuose“, – atkreipia dėmesį Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) psichologė Gintė Gudzevičiūtė.

Pasak jos, nors neigiamo pobūdžio mintys dažniausiai net neišsipildo, jos vis tiek stipriai veikia mūsų nuotaiką, kelia nerimą, liūdesį, baimes. Todėl verta jas atpažinti ir paklausti savęs, ar tikrai yra taip, kaip galvojame. G. Gudzevičiūtė pateikia septynis dažniausiai pasikartojančius mąstymo įpročius, kurie dažnai neatspindi realios situacijos, tačiau daro įtaką emocinei savijautai.

1. Kraštutinės mintys: „viskas bus arba labai gerai, arba tragiškai“, „noriu arba visko, arba man nieko nereikia“. Žmogus nori arba tik geriausio rezultato, arba, jei yra tikimybė, kad jo pasiekti nepavyks, nesiima veiklos iš viso. Tai tarsi pasaulio matymas baltai arba juodai, neigiant, kad egzistuoja ir kitos spalvos.

2. Tikrovės neatitinkančios mintys: žmogus būna įsitikinęs, kad turi visiems patikti, viską turi atlikti tobulai, negali klysti ir būtinai privalo būti laimingas. Keliant sau ir kitiems tokius reikalavimus, teks dažnai nusivilti, nes, gerai pagalvojus, juk klysti yra labai žmogiška, visiems patikti tikrai nėra reikalo, o laimė yra įmanoma, bet nebūtina.

3. Selektyvus (tunelinis) mąstymas: žmogus išsirenka vieną mintį, tiesą, įsitikinimą ir, nepaisydamas, ar tas įsitikinimas teisingas, vadovaujasi juo gyvenime, o kitus faktus ar žinias ignoruoja. Toks žmogus yra neatviras pokyčiams, darosi kur kas sunkiau mokytis, keistis, priimti save ir kitus, o pasaulio suvokimas pasidaro gana siauras.

4. Emocinis mąstymas: „jei aš taip jaučiuosi, vadinasi, taip ir yra“, „jei jaučiuosi kaltas, vadinasi, padariau kažką negerai“, „jaučiuosi niekam tikęs, vadinasi, kaip žmogus esu nieko vertas“ ir pan. Tačiau jei žmogus jaučia, pavyzdžiui, kaltę, dar nebūtinai reiškia, kad jis iš tiesų padarė kažką blogo. Jei žmogus jaučiasi netekęs vilties, dar nereiškia, kad jo problemų išspręsti neįmanoma.


5. Pozityvių dalykų nuvertinimas: apie teigiamą dalyką žmogus sako, kad tai nesvarbu, „vis tiek greitai baigsis tos atostogos“ ir pan. Žmogus teigiamą dalyką priima kaip savaime suprantamą arba net paverčia neigiamu ir dėl to nuliūsta. Kartais taip galvojantieji pradeda tarsi ieškoti patvirtinimų, kad visi žmonės ir gyvenimas yra blogi, ir taip atsiriboja nuo džiaugsmą keliančių dalykų.

6. Minčių skaitymas: be didesnės priežasties žmogus nusprendžia, kad kažkas apie jį blogai galvoja, turi blogų ketinimų arba jo nemėgsta. Toks žmogus pradeda vengti kontakto su kitais asmenimis, prisibijo bendravimo, pažinčių.

7. Suasmeninimas: žmogus mano, kad aplinkinių nemalonus elgesys yra susijęs su juo, bet neapsvarsto kitų tikėtinų tokio elgesio priežasčių, pavyzdžiui, galbūt aplinkiniai tiesiog turi kokių rūpesčių ir dėl to yra atitolę.

G. Gudzevičiūtė atkreipia dėmesį, kad yra ir daugiau įvairių dažnai pasitaikančių, spontaniškai kylančių minčių ar įsitikinimų, kurie ne visada atitinka realią situaciją, bet neigiamai veikia nuotaiką ar elgesį. Ji pataria – norint, kad didėtų sąmoningumas ir lengviau būtų atpažinti savo mintis, o, pažinus, jas keisti, galima sau užduoti tokius klausimus:

Ar nepadariau išvados dar nežinodamas visos informacijos, anksčiau laiko?
Ar ieškau įrodymų, kurie pagrįstų mano nemalonius jausmus, baimes ir abejones?
Ar yra tik vienas mąstymo būdas, o gal galiu paieškoti alternatyvų, stengdamasis kuo daugiau remtis faktais?

„Daugiau pasigilinus į savo įsitikinimus, galima atrasti, kad kai kurios mintys turi tendenciją kartotis, sukeldamos vis tuos pačius jausmus ar elgesį. Tiek į šiuos įsitikinimus, tiek ir į tam tikrą situaciją naudinga pažvelgti iš įvairių pusių, pabandyti nuo jos kiek atsitraukti ir pažvelgti iš šono – tai suteikia sąmoningumo. Tam gali padėti pokalbis su artimaisiais, psichologu ar net situacijos aprašymas ant popieriaus“, – sako G. Gudzevičiūtė.