Moksleiviai ateina į mokyklos suolus linksmi, žvalūs, kupini energijos. Taigi, mokykla pasitinka sveikus vaikus. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro visuomenės sveikatos specialistai sako, kad ar mokiniai išliks stiprūs, sveiki ir darbingi visus mokslo metus didžia dalimi priklauso ir nuo to, kaip vaikas psichologiškai jausis mokykloje, ar nebus užgauliojamas, ignoruojamas.

Tyrimais nustatyta, kad nuolatinė streso būsena lemia imuniteto susilpnėjimą, padidėjusį jautrumą ligoms. Todėl asmenys, patiriantys nuolatines patyčias mokykloje, darbe ar net šeimoje, pasižymi silpnesne sveikata, skundžiasi dažnais galvos, pilvo skausmais, turi miego sutrikimų. Patyčios glaudžiai susijusios ir su aukštu nerimo laipsniu, depresija, menku savęs vertinimu ar net suicidinėmis mintimis.

Patyčių mastas Lietuvoje yra katastrofiškai didelis, tarp 40 tiriamų valstybių – Lietuvoje patyčių daugiausia. Deja, šis reiškinys visuomenėje vis dar miglotai suvokiamas ir dažnai suklūstama tik tuomet, kai reikia kovoti su pasekmėmis. Dėl to dažnai kyla sveikatos ir (ar) psichologinių sutrikimų, kurie žaloja skriaudžiamąjį, priekabiautoją bei asmenis, kurie nuolat stebi patyčias ir netiesiogiai jose dalyvauja. Neretai suprasti patyčių reiškinį ir užbėgti jam už akių trūksta žinių, kurios lemtų geresnę žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą.

Kaip atpažinti patyčias?

Patyčių problematikos tyrinėtojas prof. D. Olweus, pažymi, jog patyčios arba priekabiavimas yra elgesys, kuomet prieš asmenį pakartotinai, sąmoningai, agresyviai (brutaliai) ir tyčia atliekami negatyvūs veiksmai. Šių veiksmų tikslas yra įskaudinti kitą žmogų ir sukelti jam diskomfortą. Yra žinomos dvi patyčių formos:
Tiesioginės, kai puolama atvirai: žodžiais (tai gali būti pravardžiavimas, šmeižimas), gestais, veido išraiška, fiziniu kontaktu (mušimas, spardymas, kito asmens daiktų gadinimas, nepageidaujami seksualiniai prisilietimai ir pan.).

Netiesioginės, kurioms būdingas socialinis atskyrimas, ignoravimas. Prie netiesioginių patyčių galima būtų priskirti ir rašymą bauginančių žinučių el. paštu ar telefonu.

Kaip tėvams, mokytojams atpažinti skriaudžiamąjį ir kaip suprasti, kad iš vaiko tyčiojamasi?

Mokyklos personalas turėtų sunerimti, pastebėjęs, kad: mokinys nuolat pravardžiuojamas, žeminamas, bauginamas, menkinamas, iš jo šaipomasi, jam įsakinėjama, vadovaujama, vaikas vienišas, liūdnas (ypač pertraukų metu), bijo kalbėti klasės akivaizdoje, į komandinius žaidimus tokie vaikai kviečiami paskutiniai.
Tėvai turėtų sunerimti, jeigu pastebi šių akivaizdžių požymių: vaikas turi sužalojimų, mėlynių, drabužiai apiplėšyti ir vaikas to negali paaiškinti, mokykliniai daiktai (penalai, knygos ir pan.) sulaužyti, sugadinti.

Tėvams vertėtų atkreipti dėmesį į tokius vaiko pokyčius: bijo ar nenori eiti į mokyklą, rytais jiems skauda skrandį, galvą, neramiai miega, sapnuoja košmarus, verkia pro miegus, vaikų nuotaika keičiasi, jie emociškai pratrūksta, atrodo nelaimingi, prislėgti.

Šie požymiai tam tikra prasme „signalizuoja“, kad galbūt iš vaiko tyčiojamasi ir jie yra pasyvieji skriaudžiamieji, t. y. „lengvi taikiniai“.. Tačiau yra ir kita kategorija – provokuojantys skriaudžiamieji. Šių vaikų elgesyje dera ir nerimastingos, ir agresyvios reakcijos (itin dažnai tai yra hiperaktyvūs berniukai). Provokuojantys skriaudžiamieji gali būti nesubrendę, nerangūs, turėti netinkamų įpročių. Dėl savo elgesio ypatybių, jie gali būti nemėgiami mokytojų.

Mokyklos personalas taip pat turi gebėti pastebėti skriaudėjus (kaltininkus) ir atpažinti jiems būdingus bruožus. Skriaudėjų psichologinis portretas:

• Pakartotinai bjauriai šaiposi iš kito asmens, erzina, baugina, išjuokia, muša ar gąsdina jį;
• Gali pasirinkti silpnesnius taikinius ir santykinai bejėgius mokinius;
• Daugelis kaltininkų stengiasi likti nuošaly, o „juodąjį darbą“ paveda atlikti savo sekėjams.
• Turi stiprų norą dominuoti ir priversti paklusti kitus mokinius;
• Impulsyvūs, sunkiai paklūsta taisyklėms, linkę prieštarauti ir elgtis agresyviai su mokytojais, tėvais ir net juos gąsdinti.

Kaip įveikti patyčias, kokių prevencinių priemonių būtina imtis?

Svarbiausia – suvokti problemą ir imtis veiksmų:

• Suaugusieji privalo įsipareigoti nepakeliamą padėtį pagerinti (patyčios negali būti vaikų gyvenimo dalis!)
• Prevencinės priemonės prieš patyčias turi būti vykdomos mokyklos, klasės ir individualiu lygmeniu.

Priemonės mokyklos lygmeniu:

Tikslinė grupė nėra vien skriaudžiamieji ar skriaudikai, o visa mokyklos bendruomenė. Tokiu būdu kuriamos nuostatos ir sąlygos, kurios sumažina patyčių mastą mokykloje.

Mokyklos konferencija. Sudaromas ilgalaikis, konkretus ir detalus planas konkrečiai mokyklai.

Tinkama priežiūra pamokų metu, per pertraukas, lauke. Mokytojai privalo būti budrūs, tinkamai pasirengę greitai ir ryžtingai įsikišti. Tokiu būdu išreiškiama suaugusiųjų nuostata: „mes netoleruojame patyčių“.

Kontaktinio asmens telefonas. Glaudžiai su mokykla susijusio kompetentingo asmens (konsultanto) telefonas, kuris gebės išklausyti, palaikyti, stengsis susidaryti padėties vaizdą ir bandys pagelbėti.
Mokyklos bendruomenės susirinkimas. Gali būti kviečiamas tėvų, mokyklos personalo, kai kuriais atvejais ir mokinių susirinkimas. Tėvų susirinkimų metu gali būti pristatyta literatūra patyčių klausimais, pristatomi tyrimų rezultatai, aptariamas veiksmų planas.

Mokytojų grupės subūrimas pozityvios socialinės aplinkos kūrimui. Grupė (5–10 asmenų) reguliariai, pvz., 1 k. per savaitę susirenka, dalijasi patyrimu, mokosi vieni iš kitų sėkmių ir nesėkmių.

Priemonės klasės lygmeniu:

Prieš patyčias suformuluojamos konkrečios klasės taisyklės. Taip atsiranda bendras supratimas apie patyčias visiems klasės nariams. Taisyklės gerai išaiškinamos agresyviems mokiniams, nes šie ne visada iki galo suvokia, kiek žalos ir kančių sukelia kitam jų elgesys. Taip pat taisyklės daro įtaką stebėtojams, taip vadinamiems pasyviems dalyviams, kurie stebi ir atsako už vykstantį kasdienį patyčių reiškinį. Stebėtojo atvirumas, papasakojimas tėvams, mokytojams skaudžios tikrovės – nėra skundimas, o užuojautos skriaudžiamajam parodymas, stojimas silpnesniojo pusėn.

Pvz., gali būti tokios taisyklės: 1) Nesityčiosime iš kitų mokinių. 2) Stengsimės padėti mokiniams, iš kurių yra tyčiojamasi. 3) Stengsimės įtraukti į bendrą veiklą mokinius, kurie dažnai lieka nuošalyje.

Pagyrimai. Mokiniai turi būti girami už taisyklių laikymąsi, tarpusavio bendradarbiavimą, už mokymąsi, nes tai teigiamai veikia klasės klimatą.

Bausmės. Jos turi būti taikomos nuosekliai už agresyvų elgesį ir taisyklių nesilaikymą. Kokios bausmės turi būti taikomos, galima diskutuoti ir su visais vaikais, tačiau negali būti taikomos fizinės bausmės.

Klasės susirinkimai. Susirinkimuose aptariamos taisyklės ir jų laikymasis, įvertinama dabartinė situacija klasėje. Siekiant ilgalaikių rezultatų, susirinkimas turi vykti reguliariai, geriausia savaitės pabaigoje, apžvelgiant praėjusios savaitės veiklą ir numatant kitos savaitės planus.

Kooperatyvusis mokymasis. Tai tam tikras grupinis darbas, kuomet mokiniai dirba mažose grupelėse (2–6 žmonės). Svarbiausias tikslas – teigiamos tarpusavio priklausomybės tarp grupės narių kūrimas (pvz. bendras grupės atsakymas ar rašto darbas). Ilgas grupės veikimo laikas padeda mažinti įtampą klasėje.

Bendri teigiami klasės užsiėmimai. Tai klasės susibūrimai pramogoms: vakarėliai, šeštadieninės išvykos, stovyklos, šokiai. Svarbu, kad mokytojas stebėtų, kad tai duotų mokiniams naudos mokiniams, o ne paveiktų priešingai.

Tėvų susirinkimas. Tėvai iš anksto informuojami, kad susirinkimo metu bus gvildenama patyčių tema, neminint skriaudžiamojo ir kaltininko pavardžių. Per susisirinkimą tiksliai išaiškinama, kas yra patyčios, koks šio reiškinio mastas konkrečioje mokykloje, klasėje ir aptariama, ką tėvai turėtų daryti.

Individualios priemonės:

Pokalbiai su skriaudėjais ir skriaudžiamaisiais.

Su skriaudėju. Pokalbio tikslas – kaltininkas privalo suprasti, kad klasėje, mokykloje patyčios nepriimtinos ir suaugusieji pasirūpins, kad jos baigtųsi.

Su skriaudžiamuoju. Suaugęs turi pasistengti užtikrinti skriaudžiamajam veiksmingą, nuolatinę apsaugą nuo puldinėjimo. Ši problema negali būti sprendžiama „prabėgomis“, nes taip tik bus pabloginta esama situacija.

Pokalbiai, diskusijos su tėvais (skriaudėjų ir skriaudžiamųjų). Mokytojui derėtų sukviesti tėvus į susirinkimus, siekiant nuodugniai išsiaiškinti esamą padėtį ir susitarti dėl problemos sprendimo būdų. Pradžioje susirinkimai (dažnai dėl priešiškumo ir skirtingų sunkumų) turi vykti tiek su skriaudžiamojo, tiek su skriaudiko tėvais atskirai. Diskusijoms vadovauti galėtų kompetentingi vadovai.

Mokytojo kūrybiškumo panaudojimas. Galima rasti tinkamesnių reagavimo būdų į patyčias. Pvz.: skriaudžiamasis su populiariu mokiniu gali kartu atlikti kokią užduotį. Tačiau užduotis turi būti parinkta tinkama, kad mokinys neatsidurtų situacijoje, kurioje nemoka elgtis.

Klasės ar mokyklos pakeitimas. Tai kraštutinė priemonė ir toks sprendimas tinkamas gali būti tik tuo atveju, jei nepaisant pakartotinių pastangų, situacija negerėja (į kitą mokyklą perkeliamas kaltininkas, o ne skriaudžiamasis, t. y. auka).

Ką privalo daryti, kokių prevencinių veiksmų imtis kaltininko (skriaudiko) tėvai, kovojant su patyčiomis?

Pasakyti vaikui, kad į patyčias žiūri rimtai. Tėvų ir mokyklos nuoseklus reagavimas leidžia tikėtis, kad vaikas pakeis savo netinkamą elgesį. Tėvai turi negailėti pagyrų už taisyklių laikymąsi ir bausti, jei taisyklių nesilaikoma. Svarbu pasidomėti, ką jų vaikai veikia laisvalaikiu su draugais. Susiklostęs tarpusavio pasitikėjimas padeda vaikams į tėvus įsiklausyti, o tėvai lemia geresnį vaiko elgesį.

Ką privalo daryti skriaudžiamojo tėvai?

Informuoti vaiko mokytoją apie patyčias, jei mokytojas nemato ar neatpažįsta patyčioms būdingų požymių.

Padėti vaikui „geriau prisitaikyti“: drąsinti, ugdyti potencialius talentus, teigiamas savybes:

•     Jei skriaudžiamasis silpnesnis fiziškai, skatinti treniruotis, mankštintis, nes mankšta padeda geriau koordinuoti kūną;
•     Nauji būreliai gali suteikti naują šansą susirasti draugų;

Paskatinti vaiką užmegzti klasėje draugystę su kokiu nors mokiniu (pvz. su turinčiu bendrų jų pomėgių), tėvai taip pat pasiūlo, kaip pradėti bendrauti. Tėvų perdėta globa gali pakenkti vaikui, jis gali liguistai prisirišti prie suaugusiojo ir nesusirasti draugų. Jei skriaudžiamasis – provokuojantis, tuomet tėvai turi padėti vaikui rasti tinkamų reagavimo būdų, kurie mažiau erzintų aplinką (pvz. padėti įgyti daugiau supratimo apie neformalias socialines taisykles bendraamžių grupėje, skatinti tinkamas (pvz. valgymo metu) manieras ir kt.).

Esminiai patarimai suaugusiems, vykdantiems patyčių prevenciją:

Sukurti tinkamą aplinką mokykloje ir namie:

Turi netrūkti suaugusiųjų skleidžiamos šilumos, tikro domėjimosi ir įsitraukimo į veiklą, sprendžiant patyčių problemą, nustatytos aiškios nepriimtino elgesio ribos, taisyklių nesilaikymo atvejais nuosekliai taikomos nepriešiškos ir nefizinės bausmės.

Būtina pažymėti, kad svarbus uždavinys vykdant patyčių prevenciją turi būti teikiamas žiniasklaidai. Spaudos, televizijos atstovai turi suprasti patyčių reiškinį, netoleruoti jo ir teisingai jį perteikti visuomenei.

Visų visuomenės narių jėgomis žiauri tikrovė turi būti pakeista į gerąją pusę. Prisiminkime, jog vieningas ir prasmingas prevencinis darbas kovoje su patyčiomis skatintų saugoti vaikų ir visos mūsų visuomenės sveikatą.

Straipsnį parengė
Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus
visuomenės sveikatos administratorė
Jūratė Kriaučiūnienė