Ne visi mano, kad nugyventi metai ir per juos sukaupta patirtis yra vertingas turtas: daugelis nori susigrąžinti jaunystę ir kone paniškai bijo senatvės, daro viską, kas įmanoma, kad tik ją atitolintų... O ar verta? Ar tikrai tai taip baisu, kaip įsivaizduojama?
 
Reikia pastebėti, kad ši baimė būdinga abiejų lyčių atstovams, nors moterys pasenti vis dėlto bijo labiau. Vyrai dažniau išgyvena dėl to, kad darbdaviai nenori priimti į darbą tų, kam jau per 50, o moterys labiau sielojasi dėl vystančio grožio, ir jaučiasi baisiai nelaimingos ir prislėgtos, jei stiprioji lytis jų nepastebi. Tada daugelis dailiosios lyties atstovių stengiasi įrodyti visam pasauliui (ir sau), kad jos vis dar gali atrodyti puikiai: ryškiai dažosi, dėvi mini sijonėlius, nevengia gilių iškirpčių… Kitaip tariant, visais įmanomais būdais neigia, kad jaunystė – jau praeityje.
 
„Restauracija“
 
Tos, kam išvadintų priemonių nepakanka, žengia dar toliau: susiranda jaunų draugų ir draugių, linksminasi naktiniuose klubuose, užsimano riebalų nusiurbimo operacijų ar kreipiasi į plastikos chirurgus, kad šie pakeltų antakius ar pašalintų maišelius po akimis… Trumpiau tariant, stengiasi atjaunėti visomis prasmėmis, kad aplinkiniai, sužinoję, kiek joms metų, išsižiotų iš nuostabos: „Ką? Tau 58? O aš maniau, kad ne daugiau kaip 25!“
 
Tačiau tokia „restauracija“ paprastai aplinkiniams kelia tik gailestį ir užuojautą – juk jokios gudrybės nepadės paversti brandžios moters jauna mergina. Amžių išduoda ne raukšlės, o akys. Taip, gydytojai gali patempti veido odą, pašalinti maišelius po akimis, tačiau kaipgi kaklas, kaip figūra? Gamtos neapgausi, tad geriau nemėtyti pinigų vėjais, o išsiaiškinti, kuo būtent jums nepatinka jūsų amžius.
 

Žymusis psichologas ir psichoanalitikas Erikas Eriksonas manė, kad vėlyva branda – tai pasirinkimo tarp asmenybės vientisumo ir beviltiškumo laikas. Palankiomis aplinkybėmis žmogus renkasi pirmąjį variantą: jis nesiskundžia savo gyvenimo keliu, priima dabartį ir save joje. Nepalankiomis aplinkybėmis žmogų dėl artėjančios senatvės apima neviltis: jį gąsdina vienatvė, ligos, mirtis. Suprantama, kad šios baimės vienaip ar kitaip būdingos visiems žmonėms, ypač tiems, kurie greitai sulauks pensinio amžiaus, tačiau vieni su šiomis baimėmis sėkmingi susidoroja, o kiti klimpsta tarytum į liūną vis giliau ir giliau. Jokios jauninamosios procedūros senėjimo baimės negydo. Visų pirma tenka gydyti mintis, geriausia – padedamiems psichoterapeuto. Daugelio baimių priežastis glūdi giliai pasąmonėje – be specialisto pagalbos šių priežasčių galima ir neišsiaiškinti.
 
Elegancijos metas
 
Tiesa, šį bei tą galite padaryti ir jūs.
 
Pasistenkite įžvelgti ne tik savo amžiaus trūkumus, bet ir privalumus (jų iš tikrųjų yra nemažai). Galbūt anksčiau jūsų darbas ir vaikai atimdavo visą turimą laiką, ir jūs negalėjote sau leisti lankyti baseino ar vaikščioti į kiną, o dabar galite? Gal anksčiau negalėjote skirti pakankamai dėmesio savo artimiesiems, o dabar tokia galimybė atsirado? Jaunystėje jums nebuvo kada užsiimti tuo, kas jums patinka, o dabar – naudokitės proga... Nepamiškite, kad jaunystė ir senatvė –  tai ne raukšlių skaičius veide. Žmogus jaunas arba senas tiek, kiek jis pats jaučiasi toks esąs.
 
Pakeiskite savo garderobą. Pirmenybę teikite ne jaunatviškiems, o elegantiškiems rūbams. Klasikiniai kostiumėliai, sijonai žemiau kelių, įvairūs aksesuarai (šaliai, diržai, papuošalai) padės jums susikurti iš tiesų stilingą įvaizdį, ir niekam net nešaus į galvą pavadinti jus senute.
 
Rūpinkitės savimi. Sportuokite – tai suteiks jums energijos ir jėgų. Naudokite gerus kremus, jūsų amžiui tinkamą makiažą, pasidarykite stilingą šukuoseną. Rafinuota moteris bet kokiame amžiuje atrodo gaiviai ir patraukliai. Dažniau šypsokitės – tai nieko nekainuoja, bet yra labai efektyvu: juk botulino injekcijų išlygintas ir neemocionalus (arba paniuręs) veidas atrodo daug prasčiau, negu išvagotas raukšlelių, bet besišypsantis.