Pasaulio sveikatos organizacija neseniai paskelbė naują ligų klasifikaciją. Įdomiausia tai, kad psichinių ligų sąraše atsidūrė ir vegetarizmas. Ar tai reiškia, kad PSO vegetarizmą laiko psichikos sutrikimu, ar yra kokių kitų priežasčių? PSO pozicija nesuprantama ir Amerikos dietologų asociacijai, kuri įsitikinusi, kad vegetarizmas daro teigiamą poveikį sveikatai.

Jei pažvelgtumėm į naujos klasifikacijos F63.8 punktą, greta įpročių ir potraukių sutrikimų rastume žalio maisto valgymą ir vegetarizmą. Viena iš šio punkto atsiradimo priežasčių buvo ta, kad Ispanijos mieste Malagoje viena praktiškai vien žalią maistą valganti šeima savo griežta dieta privedė vaikus iki visiško išsekimo. Jeigu pažvelgtumėm į tai skeptiškai, kiltų klausimas: kas bendra tarp žalio maisto valgymo ir vegetarizmo? Sekant tokia logika, išeitų, kad jeigu kas nors persistengtų ant bėgimo takelio, tai taip pat būtų galima traktuoti žalingu įpročiu arba psichiniu sutrikimu.

Išsiaiškinkime, kas yra vegetarizmas, kurį jau ne vieną šimtmetį supa mitai ir legendos.

Kas žmones skatina tapti vegetarais?

Kodėl kai kurie žmonės nusprendžia eiti šiuo keliu? Išsiaiškinkime, kokiomis nuostatomis jie vadovaujasi. Visų pirma, daugelis žmonių įsitikinę, kad vegetarizmas mūsų sveikatai yra labai naudingas. Vegetarai su maistu paprastai negauna trans-riebalų, suvartoja mažiau cukraus ir druskos, tačiau jų racione yra daugiau produktų, kuriuose gausu ląstelienos. Tokie žmonės dažniausiai sveria mažiau. Natūralu, kad visa tai sveikatai daro teigiamą poveikį.

Antra – vegetarizmas tausoja aplinką, o tai ypač svarbu veganams (itin radikaliems vegetarams). Šiuolaikinės technologijos mūsų planetos ekologijai daro didžiulę žalą. Galvijų auginimui išnaudojama daug resursų: labai daug vandens, tenka iškirsti didelius miškų plotus, kad būtų kur sodinti pašarus. Stambūs raguočiai išskiria daug metano dujų, o tai, kaip teigia mokslininkai, skatina klimato atšilimą. Be to, gyvulininkystė – gana brangus maisto gamybos būdas. Žemdirbyste užsiimantis nedidelis ūkis maistu gali aprūpinti daug daugiau žmonių. Veganizmas – tai indėlis į planetos ekologiją ir žmonijos ateitį.


Taip pat reikėtų paminėti ir su etika susijusius aspektus. Griežtas ir asketiškas gyvenimo būdas gali kilti iš žmogaus gerumo ir palankumo gyvūnams. Vegetarai nenori valgyti tų, kurie buvo nužudyti dėl jų pasisotinimo. Žinoma, dėl to gali kilti daug ir aršių ginčių, tačiau argi tokia nuostata nekelia pagarbos? Bet kuriuo atveju, kad ir kokiais motyvais vadovaujasi vegetarai, panašu, kad jie remiasi visai kitomis nuostatomis ir vertybėmis, negu daugelis žmonių. Jų santykis su gamta nėra egoistiškas.

Vegetarizmo priešininkai tikriausiai paprieštaraus: visa tai, žinoma, puiku, tačiau ar vegetarizmas sveikatai iš tiesų duoda naudos? Žmogus – tai plėšrūnas, kuris turi valgyti mėsą, kad būtų sveikas ir stiprus. Gali būti, kad tai tiesa. Tačiau kai kurie mūsų įsivaizdavimai ir pažiūros yra toli nuo realybės. Išsklaidykime keletą populiarių mitų.

Mitai apie vegetarizmą

Pirmas mitas: baltymų trūkumas. Įsitikinimas, kad augaliniame maiste nepakanka baltymų, yra klaidingas. Įvairiose mėsos rūšyse yra nuo 15 iki 25 % baltymų. Daugelyje augalinių produktų jų taip pat netrūksta. Pavyzdžiui, vaisiuose būna 5–8 % baltymų, daržovėse ir žalumynuose – 20–50 %, daigintose grūdinėse kultūrose ir riešutuose – 10–25 %. Be to, brokoliuose ir špinatuose gali būti net 45–40 % baltymų. Su augaliniais baltymais taip pat galima gauti visų nepakeičiamų amino rūgščių. Čempionėmis laikomos sojos – jose yra visų amino rūgščių rūšių.

Antras mitas: vegetarai negali priaugti raumenų masės. Tai taip pat neturi su realybe nieko bendra. Mėsos vartojimas lėtina medžiagų apykaitą, kadangi jos virškinimui organizmas eikvoja gana daug laiko ir energijos. Štai kodėl vegetarai gali gana greitai užsiauginti raumenų. Nemaža dalis žinomų kultūristų buvo vegetarai (pavyzdžiui, Roy Halligen, Andreas Kalling, Bill Perl).

Trečias mitas: žmonės yra plėšrūnai. Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, mus ir žolėdžius sieja gana daug bendrų bruožų. Mūsų dantys, seilės, skrandžio ir žarnyno sultys yra geriau prisitaikę apdoroti ir virškinti augalinės kilmės maistą. Pavyzdžiui, mūsų krūminiai dantys yra plokšti, tinka smulkinti ir kramtyti. Kitaip nei plėšrūnų, mūsų seilių liaukos yra gerai išvystytos ir pritaikytos apdoroti augalinį maistą. Skrandžio rūgštis 20 kartų silpnesnė, negu plėšrūnų, kuriems būtina suvirškinti raumenų skaidulas. Ir taip toliau... Be viso to, primatai, su kuriais taip dažnai lyginami žmonės, yra praktiškai vegetarai (beje, labai stiprūs).

Ketvirtas mitas: vitamino B12 deficitas. Dar viena klaida. Bet koks maistas, kurį užteršia bakterijos, turi ir vitamino B12 – tai bakterijų gyvybinės veiklos produktas. Jo ima trūkti tik dėl „patologinės švaros“. Kadangi mėsa yra „nešvaresnė“, joje yra ir daugiau šio vitamino. Žmogui jo reikia mažai. Jeigu jo visiškai nebegautumėte, pasekmės anemijos pavidalu pasireikštų tik po kelerių metų.