Jau pirmaisiais savo gyvenimo metais kūdikiai pradeda skirstyti aplinkinius į savus ir svetimus, gerus ir blogus, linksmus ir rimtus. Vėliau, vystantis logikai, šis paprastas skirtymas perauga į aukštesnį lygį, taigi žmones imame vertinti pagal jų poelgius, išsakytas mintis ir t.t. Kuo ilgiau gyvename ir sukaupiame patirties, tuo labiau analizuojame kitus žmones, kol galiausiai paaiškėja, kad yra žmonių, tiek yra ir chrakterių.

Aplinkinių analizavimas padeda lengviau pritapti arba kitais žodžiais tariant perprasti kitų mąstymą, galimus poelgius bei poreikius, taigi iš esmės analizė padeda sklandžiau bendrauti.

Hipokrato teorija ir jos vystymasis

Žinoma, bandymų klasifikuoti žmones buvo ir iki nepamirštamojo Hipokrato, tačiau būtent šis gydytojas darė prielaidą, kad charakteris priklauso nuo organizme vykstančių procesų, o liga tiesiogiai veikia paciento elgesį. Hipokratas įvardino 4 organizme cirkuliuojančias ir žmogaus elgesį reguliuojančias skysčių  rūšis: kraujas – šiltasis pradas, gleivės – šaltasis pradas, juodoji tulžis – šlapiasis pradas ir geltonoji tulžis – sausasis pradas.

Po 500 metų jo pasekėjas garsiąją Hipokrato teoriją patobulinio ir įvardino konkrečius temperamentus, atitinkančius skysčių dominavimą organizme: flegmatikai (flegma – gleivės), cholerikai (hoile – tulžis), melancholikai (melan hoile – juodoji tulžis) ir sangvininkai (sangis – kraujas). Šia klasifikacija mes naudojamės ir iki šių dienų.

Sangvinikas – tai gyvybingas, dažnai netgi artistiškas žmogus, turintis išraiškingą (mimikų prasme) veidą ir pasižymintis gana greita nuotaikų kaita. Nors sangviniką galima pavadinti ne itin problematišku ir lengvai į gyvenimą žvelgiančiu žmogumi, visgi apibūdinimas “paviršutiniškas” jam nepatinka. Nuo choleriko sangvinikas skiriasi savo pozityviu požiūriu.

Cholerikas – taip pat labai gyvybingas, tačiau jo emocingumas kur kas “gilesnis”. Cholerikas labai lengvai įsigyvena į esamą situaciją, o tai labai nesunku pastebėti iš itin energingos kalbos ir staigių judesių. Jis negali pakęsti lėtumo ir nieko neveikimo, todėl nuolatos juda ir kažką daro.

Flegmatikas – tai itin ramus žmogus, kurio kantrybė neretai atrodo tiesiog geležinė. Kartais gali atrodyti, kad flegmatiško temperamento žmogus tiesiog apatiškas, todėl į nieką nereaguoja. Iš tiesų flegmatikui paprasčiausiai sunku greitai persiorientuoti nuo vienos emocijos prie kitos. Tačiau jo jausmai įprastai būna gilūs.


Melanchoilikas – tai neigiamų emocijų kupinas ir dažnai depresuojantis žmogus. Jį kur kas labiau domina liūdnos temos bei įvykiai, jo jausmai labai gilūs, tačiau išoriškai dažniausiai nepastebimi. Melancholikas nemėgsta didelių kompanijų ir kur kas mieliau laiką leidžia vienas.

Šiuos temperamentus žinome visi ir nuolatos taikome juos sutiktiems žmonėms. Tačiau tiesa tokia, kad pasaulyje tikriausiai neegzistuoja nė vienas žmogus, kuris tobulai atitiktų kurio nors temperamento aprašymą, nes kiekvienas iš mūsų gebame prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir reikalui esant perimti kitų temperamentų savybes.

Kinų In ir Jang teorija

Tuo tarpu Kinai siūlė kitokią klasifikaciją: priešingus pradus In ir Jang, kurie yra priklausomi vienas nuo kito. Senovės gyventojai tikėjo, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo lyties, savyje turėjo abi šias energijas, tačiau skirtingu santykiu.

Pradas “In” reiškė “šiaurinę, šešėlinę”, o pradas “Jang” reiškė “pietinę, saulėtąją kalno pusę”. Vėliau In pradėtas vertinti kaip negatyvus, šaltas, tamsus ir moteriškas pradas, o Jang – kaip pozityvus, šviesus, šiltas ir vyriškas pradas. Anot kinų, moteriškasis pradas nukreiptas žemyn, į žemę, o vyriškasis – aukštyn, į dangų. Substancija In – tai ramybė, o Jang – tai judėjimas. Remiantis šia teorija, žmogaus elgesys priklauso nuo to, kuri energija labiau prasiveržia – In ar Jang.

Kintantis požiūris

19-to amžiaus pabaigoje, 20-to amžiaus pradžioje įvyko tikras persilaužimas psichologijos srityje. Pirmasis prie šio lūžio prisidėjo Sigmund Freud ir jo mokinys Carl Gustav Jung, iškėlęs teoriją, kad žmonės su panašių charakterių žmonių smegenys panašiai apdoroja gaunamą informaciją, taigi jų pasaulėžiūra savaime tampa panaši.

1920 metaus Jungas paviešino teoriją, kad procesus, vykstančius nervinėje sistemoje, galima suskirstyti į keturias funkcijas: mąstymą, jutimus, intuiciją ir patirtį. Kiekviena iš šių funkcijų gali būti labiau orientuota į išorinį pasaulį, būti ekstravertiška, arba nukreipta į vidinį pasaulį – intravertiška. Ši teorija tapo socionikos mokslo pagrindu.

Socionika “- tai mokslas, nagrinėjantis informcijos keitimosi procesą tarp žmogaus ir išorinio pasaulio, t.y. kokiu būdu žmonės priima, suvokia ir perduoda informaciją. Kitaip tariant, socionika – tai asmenybių tarpusavio suderinamumo teorija, kuri remiasi skirtingais asmenybės tipais. Socionikos pradžia laikomi 1970 metai, o jos pradininkė – lietuvė tyrinėtoja Aušra Augustinavičiūtė.