Atsiprašymas – labai veiksmingi vaistai tiek tiems, kurie atsiprašinėja, tiek tiems, kurie to atsiprašymo klausosi. Kai mes apkalbinėjame kolegas, kai pameluojame draugui, kai tiesiog negražiai pasielgiame... atvejų, kuomet užvaldo kaltės jausmas – daugybė. Viskas, ką padarome neteisingai, nepraeina be pasekmių ir mes negalime nustoti apie tai galvoję. “Graužia sąžinė” - visi pažįstame šį jausmą.

Psichologė Carol Osborne, išleidusi 15 knygų mano, kad vienas iš pagrindinių dalykų, lemiančių gerą savo paties savijautą, tai sugebėjimas palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis. Gebėjimas pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti – tų santykių pagrindas. Tiesa, atsiprašymas – ištisas mokslas. Štai kodėl neretai paprastas “atsiprašau” lieka neišgirstas.

Kuomet kalbame apie moterų kaltės jausmą, psichologai išskiria tris moterų tipus:

• Pirmasis tipas – nepriklausomai nuo amžiaus moteris gali atsiprašyti už viską, net jei kaltė – visai ne jos. Pagrindinis tikslas – patikti kitiems.
• Antrasis tipas – ji maištautoja, jos jausmai prieštaringi, todėl netgi sulaukusi komplimento ji gali sureaguoti neigiamai. Atsiprašymai? Tai ne jai.
• Trečiasis tipas – ji racionali, todėl bet kokius konfliktus stengiasi spręsti objektyviai vertindama situaciją. Taigi, jei reikia atsiprašyti – ji atsiprašys ir atsiprašymą priims.

Psichologė Carol Osbrne teigia, kad pirmojo ir antrojo tipo moterys yra pačios neatspariausios stresinėmis situacijoms. Virdžinijos universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad sakant atsiprašymo žodžius arba jų klausantis širdies ritmas nurimsta, kraujo spaudimas sumažėja ir netgi sumažėja raukšlių gylis. Eksperimento metu visiems jo dalyviams teko prisiminti skausmingus įvykius, o atsiprašymas leido jiems nusiraminti ir pamiršti neigiamas emocijas.

Tačiau be tokie atsiprašymo žodžiai bus beprasmiai, jei juose nėra nuoširdumo. Daugeliui žmonių labai sunku ištarti patį žodį “Atsiprašau”. Psichologai teigia, kad kaltas – egoizmas. Paprasčiausiai savo klaidų pripažinimas mums atrodo tarsi didžiausias įžeidimas. Tačiau už netinkamus savo veiksmus reikia prisiimti atsakomybę, taigi tik jaučiant nuoširdžią kaltę atsiprašymas bus prasmingas.

Prieš atsiprašinėjant Osborne siūlo prisiminti budistų patarimus. Patogiai atsisėskite, lėtai kvėpuokite ir pasistenkite visu kūnu ir visa siela pajusti žodžių ar veiksmų, už kuriuos norite atsiprašyti, naštą. Pasakykite sau: “Dėl savo išdidumo ir pykčio aš sukėliau kitam žmogui skausmą. Aš prašau stiprybės sugebėti atleisti sau pačiam”. Prieš prašant atleidimo iš kito žmogaus, turite atleisti sau patys. Priešingu atveju net garsiai ištarus “atsiprašau” jums nepalengvės.

Ko nereikėtų sakyti?

• Aš atsiprašau, jei tave įžeidžiau. Jokių “jei”.
• Aš nuoširdžiai atsiprašau, bet jūs taip pat kaltas. Atsiprašymas ir kaltinimas – nesuderinami dalykai, taigi teks pasirinkti arba vieną, arba kitą.
• Geriau aplamai neatsiprašinėkite, nei atsiprašymą naudokite kaip laikinai pertraukai konflikto metu. Jei jau atsiprašote, daugiau prie šios temos grįžti nereikėtų.

Prašant atleidimo svarbiausia suvokti, kad žmonės neprivalo jums atleisti. Tai jų teisė. Taip, sunku priimti atstūmimą, kai jūs nuoširdžiai prašote atleidimo, tačiau būtent dėl šios priežasties prieš atsiprašinėjant reikia sugebėti atleisti pačiam sau. Jei to nepadarysite, niekuomet negalėsite gyventi ramiai, be sąžinės graužaties.