Artimojo mirtis, nutrūkę santykiai, patirta prievarta, tėvų skyrybos, darbo ar socialinio statuso netektis, žinia apie sunkią ir nepagydomą ligą – tai vienos dažniausiai pasitaikančių priežasčių, kurios priverčia žmogų jaustis bejėgiu, pasimetusiu, nebežinančiu, ką daryti, ir kaip iškilusius sunkumus įveikti. Tokią situaciją psichologai vadina psichologine krize, kurią reikia spręsti nedelsiant.
 
Pasak Vilniaus miesto Centro poliklinikos medicinos psichologės Erikos Mažeikaitės, ištikus psichologinei krizei, labai svarbu nepalikti žmogaus vieno, o būti su juo, stengtis jam padėti išsikalbėti, kokie jausmai jį slegia, priimti juos, kad žmogus pasijaustų išgirstas, suprastas ir palaikytas. „Neturi tuo metu būti sprendžiamos viso gyvenimo, visos asmenybės problemos. Visas dėmesys turi būti sutelkiamas į dabartinį išgyvenimą. Nereikėtų žmogaus raminti tokiais žodžiais kaip „viskas praeis“, „viskas susitvarkys“. Tuo metu žmogus gali išgyventi tokią jausmų sumaištį, bejėgiškumą, didžiulį skausmą, kad tokie žodžiai jo tiesiog nepasieks“, – pastebi medicinos psichologė ir priduria, kad labai svarbu aktyviai klausytis, ką sako kalbantysis, aptarti, kokius išgyvenimus ir simptomus jaučia, kaip būtų galima juos susilpninti ar įveikti, aptarti, ką normalu jausti išgyvenant krizę. Jei yra poreikis, rekomenduojama padėti surasti reikiamą socialinę, psichologinę ar kitą pagalbą.
 
Pagalbos nori visi
 
Pasak E. Mažeikaitės, žmonės dažniausiai pradeda ieškoti psichologinės pagalbos tuomet, kai kiti būdai nebepadeda, o įvairūs išgyvenimai, problemos pradeda trukdyti dirbti, mokytis, miegoti, atlikti kasdieninius darbus, bendrauti. „Labai svarbu žinoti, kad kiekvienas žmogus nori pagalbos, tik dėl įvairių priežasčių gali jos vengti ar neprašyti. Supratimas, dėl kokių priežasčių žmogus vengia kreiptis pagalbos, yra pirmas žingsnis siekiant suprasti žmogų ir paskatinti jį apsilankyti pas psichologinės pagalbos specialistą“, – sako medicinos psichologė.  
 
Jei matote, kad artimam žmogui nesiseka įveikti psichologinės krizės, pirmiausia su juo reikia stengtis pasikalbėti apie tokios pagalbos reikalingumą ir naudą, pasiūlyti perskaityti straipsnį apie sėkmingą psichologinę pagalbą. Paaugliams įspūdį gali daryti tai, kad kokiai nors sporto ar kino žvaigždei padėjo psichologas. Jei yra galimybė, galima pasiūlyti susitikti su žmogumi, kuriam sėkmingai buvo suteikta psichologinė pagalba ir kuris galėtų pasidalyti šia patirtimi.
 
Daugelis tyrimų rodo, kad žmonės, kurie žinojo apie kitus pagalbos ieškojusius ir sėkmingai ją gavusius žmones, yra labiau linkę ir patys ieškoti pagalbos. Naudinga rekomenduoti ir konkretų specialistą, kuris kažkam padėjo.
 
Kai kurie žmonės bijo, kad psichologas vers kalbėti apie jausmus ir paslaptis, tačiau, pasak E. Mažeikaitės, tai netiesa, todėl svarbu žmogų informuoti, kad tik jis pats sprendžia ką, kiek ir kaip kalbės, kad jis bus palaikomas ir besąlygiškai suprastas. Svarbiausia – žmogaus nepalikti vieno.
 
Lankymosi pas psichologą stigmos
 
Gana daug žmonių vis dar mano, kad į psichologą kreipiasi tik psichiškai nesveiki arba silpni žmonės, kurie patys nesugeba išspręsti problemų, ir tokia visuomenės stigma neretai stabdo žmogų prašyti pagalbos. Pasak Centro poliklinikos medicinos psichologės,  daugelis net neskiria psichiatro nuo psichologo ir klaidingai įsivaizduoja psichologo darbą. Labai svarbu, ką apie psichologus galvoja žmogaus artimiausia aplinka: šeima ir draugai. Tačiau į psichologus vengiama kreiptis ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, baimės aptarinėti skausmingas emocijas su kitais asmenimis.
 
Pastebėta, kad psichologinę pagalbą palankiau vertina moterys nei vyrai. Be to, jos ir ieško dažniau tokios pagalbos. „Tai susiję su tradiciniu požiūriu į vyro ir moters vaidmenį visuomenėje, kad vyras turi būti stiprus, neverkiantis, pats susitvarkantis su problemomis. Vyresnio amžiaus žmonės linkę manyti, kad jų psichologinės problemos susijusios su fizinėmis ligomis, todėl pagalbos dažniausiai ieško pas bendrosios praktikos gydytojus arba bando patys susitvarkyti, kartais ir su medikamentų pagalba“, – paaiškina E. Mažeikaitė ir atkreipia dėmesį į tai, kad lietuviai yra uždari žmonės, įpratę padėti patys sau arba spręsti problemas artimųjų rate, jie nelinkę atvirai reikšti emocijų, apie jas kalbėti. Tai yra susiję ir su mūsų kultūros vystymusi, tautiniu identitetu.
 

„Tikrai nesame vieninteliai pasaulyje kol kas privengiantys kreiptis į psichologus. Pavyzdžiui, kai kuriose Azijos kultūrose vertybe laikoma tai, kad geriausias būdas susidoroti su problemomis yra tiesiog vengti apie jas galvoti. Vertinama savikontrolė ir jausmų tramdymas. Arba Zuni kultūroje savižudybė yra draudžiama, todėl ten žmogus gali net bijoti prisipažinti kitam, kad galvoja apie ją. Kita vertus, pavyzdžiui, Argentinoje eiti pas psichologą ar psichoterapeutą yra visuomenės norma. Šioje šalyje vienam gyventojui tenka daugiau psichologų nei bet kur kitur pasaulyje. Argentinoje psichoterapija yra ne tik įrankis išgydyti psichologinio ir emocinio pobūdžio sutrikimus, bet ir pagalba kuriant savo asmenybę, tobulėjant, gerinant gyvenimo kokybę. Argentiniečiui kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą yra lygiai taip pat įprasta kaip kreiptis pagalbos į gydytoją dėl skaudančio kelio“, – tautų požiūrio į psichologo paslaugas skirtumus vardija E. Mažeikaitė.
 
Pagalbos sėkmė
 
Kaip žmogui seksis vienam ar su psichologo pagalba išspręsti iškilusias problemas priklausys nuo daugelio veiksnių. Pasak medicinos psichologės, tai lemia problemos pobūdis, asmenybės branda, sąmoningumas, nusiteikimas padėti sau, socialinė aplinka, kiek ji palaiko žmogų, ir daugybė kitų veiksnių.
 
„Žinoma, dirbant kartu su specialistu – tas kelias į problemos išsprendimą gali būti daug efektyvesnis, tiesesnis, tačiau būtina suprasti, kad šiame kelyje didžiausias darbas tenka būtent pačiam žmogui, o psichologas yra tik padėjėjas. Medikai paprastai žmonėms duoda direktyvius nurodymus, kaip elgtis, todėl dažnai žmonės, kreipdamiesi į psichologą, tikisi, kad jis taip pat pasakys, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Kartais psichologui net priskiriama mistinių galių, atrodo, kad jis permato žmogų ir žino, ką šis galvoja ar jaučia. Iš tiesų psichologas yra tik žmogus, kuris be jokių išankstinių nuostatų, besąlygiškai priima kitą žmogų, stengiasi suprasti, ko pats žmogus savyje nemato, ko nesupranta, padeda jam geriau save pažinti, įsigilinti į problemos esmę ir priežastis, suprasti, ką reikėtų keisti, kad tą problemą būtų galima išspręsti“, – psichologo darbo subtilybėmis dalinasi E. Mažeikaitė.
 
Medicinos psichologė atkreipia dėmesį į tai, kad amerikietis, vokiečių kilmės gydytojas E. Lindemann, į psichologiją įvedęs psichologinės krizės terminą, ir ilgą laiką stebėjęs krizę išgyvenusius žmones, pastebėjo, kad vienus žmones tai užgrūdina, sustiprina, o kitus palaužia. Anot jo, svarbiausi du veiksniai, turintys įtakos krizinių išgyvenimų pasekmėms – asmenybės brandumas ir galimybė gauti pagalbą tuo metu. „Jei žmogus pakankamai emociškai brandus ir laiku jam suteikta pagalba, tai greičiausiai ir psichologinę krizę jam įveikti bus lengviau“, – įsitikinusi Centro poliklinikos medicinos psichologė.
 
Kaip patekti pas psichologą?
 
Konsultuotis pas psichologus, dirbančius Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikoje, kiekvienas gali atvykti savarankiškai, tereikia susisiekti su registratūros darbuotoju arba užsiregistruoti internetu.
 
Savaitgaliais bei švenčių dienomis Centro poliklinikos Budinčio gydytojo tarnyboje (Pylimo g. 3, Vilnius) medicinos psichologas dirba nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Konsultuotis galima ir anonimiškai, nereikia registruotis iš anksto.
 
Psichologai konsultuoja ne tik suaugusius asmenis, bet ir vaikus iki 18 metų, jų tėvus ar globėjus dėl patiriamų emocinių, elgesio sunkumų šeimoje, mokykloje, baimių ir t. t.
 
Į psichologus gali kreiptis ir žmonės, kurie yra patyrę artimojo savižudybę, arba patys galvoja apie savižudybę.
 
Medicinos psichologė E. Mažeikaitė sako pastebinti, kad visuomenės požiūris į psichologą ir lankymąsi pas jį keičiasi – vis daugiau žmonių išdrįsta ateiti. Įtakos tam turi tai, kad viešojoje erdvėje vis daugiau pasirodo informacijos apie nepagrįstas psichologines baimes, suteikiama daugiau informacijos apie psichologo darbo pobūdį, įgyvendinamos įvairios psichologinės pagalbos programos, daugėja psichologinėms problemoms neabejingų politikų ir visuomenėje žinomų žmonių, kurie išdrįsta prabilti apie savo išgyvenimus, bėdas, kurias išspręsti jiems padėjo psichologai.