Psichiatrijos klinikoje apsilankiusi jauna moteris gydytojui pasakojo, rodos, neįtikėtiną istoriją, kad jos mylimas vyras, dviejų vaikų tėvas, kaip pamišęs lošdamas žaidimų automatais, sugebėjo prašvilpti net 13 tūkstančių eurų. Moteris, matydama, jog vyras įklimpo ne tik į milžiniškas skolas, bet ir puolė į gilią depresiją, pats nesusidorodamas su savo bėda lošti bet kur ir bet kada, ryžosi ieškoti psichiatrų pagalbos.

Suteikęs pagalbą ne tik patologinio azartinio lošimo apimtam vyrui, bet ir jo šeimai, medicinos centro „Neuromeda“ gydytojas psichiatras Mindaugas Jasulaitis supažindino su šia priklausomybės rūšimi ir paaiškino, kaip su ja kovoti.

Kaip būtų galima apibūdinti nesveiką potraukį lošti, koks tai yra sutrikimas?

Nesveikas potraukis azartiniams lošimams gydytojų yra vertinamas kaip psichikos ir elgesio sutrikimas. Jis apibrėžiamas dažnai pasikartojančiais potraukio azartiniams lošimams epizodais, kurie taip užvaldo žmogaus gyvenimą, kad jis gali atsisakyti socialinių, darbinių, materialinių ir šeiminių vertybių bei įsipareigojimų.

Kaip pasireiškia patologinis azartas?

Tie, kurie kenčia nuo patologinio potraukio azartiniams lošimams, gali rizikuoti savo šeima, darbu, įsiskolinti, meluoti ar pažeisti įstatymą tam, kad gautų pinigų skoloms apmokėti ir toliau lošti. Tokie žmonės patiria intensyvų, sunkiai kontroliuojamą troškimą lošti, jų mintys nuolat užimtos vaizdiniais apie lošimą bei jam būdingas aplinkybes. Tas susikoncentravimas į lošimą ypač sustiprėja tuo metu, kai patiriamas stresas. Esminis šio sutrikimo požymis – nuolat pasikartojantis potraukis azartiniams lošimams, kuris tęsiasi ir dažnai sustiprėja nepaisant socialinių pasekmių, tokių kaip: nuskurdimas, sutrikę šeimos santykiai ir asmeninio gyvenimo sužlugimas.

Kaip tampama priklausomu nuo azartinių lošimų?

Priklausomybę azartiniams lošimams lemia daugelis faktorių. Vienas svarbiausių – sutrikęs savęs vertinimas (būdingas narcisizmas). Iš vaikystės ateinantis nepilnavertiškumo kompleksas dažnai kompensuojamas fantazijomis apie savęs didingumą ir visagališkumą. Šiuo atveju jei pavyksta išlošti, tai patvirtina vidinės savivertės ir svarbos, o kartu ir išskirtinumo pojūčius ir pastumia dar giliau į susikurtą savęs suvokimo fantazijų pasaulį.

Polinkiui į patologinį azartą įtakos gali turėti sutrikę priklausomybės kamuojamo žmogaus ir jo artimųjų tarpasmeniniai santykiai. Manoma, kad motinos jautrumo stoka ankstyvais vaikystės metais bei blogi santykiai su tėvu gali lemti apskritai įvairių priklausomybių atsiradimą.

Įtakos turi ir sutrikęs gebėjimas valdyti savo jausmus. Vidinė įtampa ir nerimas susidūrus su gyvenimo sunkumais taip pat gali būti postūmiu beatodairiškai lošti.

Tapęs priklausomu nuo azartinių lošimų žmogus vis sunkiau sugeba valdyti savo impulsus. Kaip žmogui priklausomam nuo alkoholio sunku atsilaikyti norui išgerti, taip ir lošėjui sunku atsispirti potraukiui lošti.

Patologiniam azartui taip pat būdingi ir fiziologiniai pokyčiai galvos smegenyse. Lošiant savęs apdovanojimo sistema (galvos smegenyse esanti nervų ląstelių struktūra įtakojanti žmogaus elgesį) yra pastoviai perdirginama, o tai sukelia reguliacinių procesų smegenyse sutrikimą. Visa tai skatina rizikuoti ir didinti pinigų sumas lošiant. Pavyzdžiui, vienas iš labiausiai jaudinančių momentų žaidime tampa kortų atvertimas.

Ką byloja statistika apie priklausomybę nuo azartinių lošimų?

Remiantis oficialiais Valstybinės lošimų priežiūros komisijos duomenimis, 2011 m. priklausomybė nuo azartinių lošimų buvo nustatyta 392 asmenims. Manoma, kad maždaug 0,02 proc. visų arba 0,03 proc. suaugusių 20–59 metų amžiaus Lietuvos gyventojų yra priklausomi nuo azartinių lošimų. Tuo tarpu Europos šalių patologiniai lošėjai ir rizikos grupės lošėjai sudaro 0,3–5,2 proc. visų gyventojų.
Lyginant su kitomis priklausomybėmis, ypač priklausomybe nuo alkoholio, patologinio potraukio azartiniams lošimams sutrikimas sudaro gerokai mažesnį procentą. Tam turi įtakos svaiginimosi ir atsipalaidavimo tradicijos įvairiose šalyse. Tačiau nereikia užmiršti, kad labai dažnai pradedama lošti apsvaigus nuo alkoholio, o tuo pačiu alkoholio vartojimas yra skatinamas lošimo metu.


Priklausomybę nuo azartinių lošimų dažnai lydi ir gretutiniai psichikos bei elgesio sutrikimai, kurie pasireiškia vartojant kokainą, psichoaktyviąsias medžiagas ir kitas narkotines medžiagas, alkoholį, stimuliatorius, taip pat ir kofeiną. Apskritai realus patologinio lošimo aukų skaičius gali būti keletą kartų didesnis.

Patologiniai lošėjai dažniausiai skęsta skolose, juos apėmusi depresija. Ar atsitokėję tokie žmonės ieško pagalbos pas gydytojus?

Neretai lošiantys žmonės atsiduria užburtame rate, kai visos problemos ir bloga savijauta, tame tarpe atsiradusios ir dėl lošimo, yra bandomos išspręsti toliau lošiant. Iškreiptas realybės suvokimas trukdo realiai įvertinti situaciją ir imtis tinkamų priemonių spręsti iškilusias problemas. Neretai pagalbos šie žmonės kreipiasi įkalbėti ar priversti artimųjų, dažnai patys iki galo negalėdami patologinio lošimo priimti kaip ligos, kurią būtina gydyti.

Dėl sutrikusio gebėjimo adekvačiai vertinti ir valdyti savo potraukį lošti tokie žmonės yra labiau pažeidžiami lošimų verslo. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nuo azartinių lošimų priklausomų žmonių skaičius yra tiesiogiai susijęs su vietų, kuriose galima lošti, prieinamumu ir skaičiumi.

Ar tarp patologinių lošėjų pasitaiko asmenų turinčių ir kitų priklausomybių, pvz., nuo alkoholio, narkotikų?
Patologinį potraukį azartiniams lošimams dažnai lydi ir kitos priklausomybės. Tarp patologinio azarto ligonių dažnai galima sutikti priklausomų nuo kokaino, psichoaktyviųjų medžiagų ir kitų narkotinių medžiagų, taip pat alkoholio, stimuliatorių ir kofeino. Nepriklausomai nuo to, kam – psichoaktyvioms medžiagoms ar lošimams – yra priklausomas žmogus, priklausomybių vystymosi šaknys dažnai glūdi vaikystėje ir turi labai daug ką bendra.

Ar į psichiatrus kreipiasi pacientai, kurie patys negalėdami susidoroti su šia bėda, net bando nusižudyti?
Net 25 proc. žmonių, kenčiančių nuo patologinio potraukio azartiniams lošimams, bandė bent kartą gyvenime nusižudyti. Didelė tokių žmonių dalis, net iki 90 proc., taip pat turi asmenybės sutrikimų, pasireiškiančių ilgalaikiu, stokojančiu adekvatumo ir socialinę adaptaciją trikdančiu elgesiu. Ypač dažnai pasireiškia narcisistinis asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas ypatingas dėmesio sutelkimas į save, siekimas išskirtinio dėmesio ir pasididžiavimo. Šie žmonės išaukština savo pasiekimus ir tikisi, kad kiti juos pripažins kaip pranašesnius. Paprastai jie būna išrankūs draugams, nes mano, kad ne kiekvienas vertas būti jo draugu. Tokių psichiatrų pacientų gydymą apsunkina tai, kad pats gydymo procesas trikdo jų susikurtą savęs didingumo suvokimą.

Ar vaikai ir paaugliai gali būti patologinio azarto aukomis?

Polinkis daugiau ar mažiau rizikuoti yra įgimtas ir individualus, būdingas tiek suaugusiems žmonėms, tiek ir vaikams bei paaugliams. Tačiau vaikai ir paaugliai, lyginant su suaugusiais žmonėmis, yra labiau pažeidžiami patologinio potraukio azartiniams lošimams. Dėl psichologinės brandos stokos jiems sunkiau įvertinti vidinius impulsus ir juos valdyti. Be to, jiems sunkiau prognozuoti galimas savo elgesio, susijusio su lošimu, pasekmes. Pralošęs daugiau pinigų nei gali atiduoti, vaikas gali būti priverstas vogti iš tėvų, nusikalsti ar netgi tapti patyčių auka.

Kur ieškoti pagalbos šios priklausomybės atveju?
Pirmiausia reikėtų kreiptis į psichologą arba gydytoją psichiatrą, kad būtų įvertintas šio psichikos sutrikimo laipsnis ir aptartos pagalbos galimybės. Be to, apsisprendus kovoti su priklausomybe lošti, būtų naudinga savo mieste susirasti anoniminių lošėjų klubą ir jame apsilankyti.

Konkretūs patarimai, kaip atsikratyti patologinio azarto priklausomybės

Vienas iš būdų sumažinti riziką lošti – pateikti prašymą Valstybinei lošimų priežiūros komisijai neįleisti į lošimo namus.

Būtina priimti sprendimą visiškai atsisakyti azartinių lošimų. Tai leidžia nustatyti pirminę problemos priežastį, kuri ir paskatino polinkį į patologinį lošimą. Tai gali būti ir asmenybės sutrikimas, ir kiti psichikos sutrikimai, kuriems gydyti gali būti paskirta individuali arba grupinė psichoterapija, o reikalui esant, skiriami vaistai.

Gebėjimą valdyti potraukį lošti gali įtakoti nuovargis, alkis, troškulys, vidinė įtampa, apsvaigimas nuo alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų. Organizmo fiziologinių poreikių patenkinimas prieš pradedant žaisti ir alkoholio ar kitų svaiginimosi priemonių apribojimas, gali padėti suvaldyti potraukį lošti.