Eugenijos Šimkūnaitės atminimas gyvas iki šiol, nors šios nepaprastai tvirto ir savito charakterio, kandžios, tačiau itin geros širdies, labai dosnios habilituotos biologijos mokslų daktarės, Žiniuone žmonių vadintos mokslininkės tarp mūsų nebėra jau 19 metų.

Iš gimtųjų Tauragnų – į mokslo aukštumas

Visą savo gyvenimą E. Šimkūnaitė, jai kovo 11 d. būtų suėję 95-eri, tyrinėjo vaistinius augalus. Jie būsimąją mokslininkę lydėjo nuo pat vaikystės. Pažinti augalus ir atskleisti jų paslaptis Tauragnų apylinkėse augusi mergaitė mokėsi iš kaimo senolių. Tai E. Šimkūnaitę pastūmėjo tapti farmacininke ir savo gyvenimą paskirti pačių įvairiausių gydomųjų žolynų tyrimams.

Keliaudama po Lietuvą E. Šimkūnaitė ne tik ieškojo vaistinių augalų radimviečių, bet ir rinko tautosaką bei žodžius lietuvių kalbos žodynui. Nepaprastai turtingas ir išmoningas buvo ir pačios mokslininkės žodynas. Kai kurie jos į pasaulį paleisti posakiai iki šiol sklando ir prisimenami su šypsena. „Nu, varlos...“, – į jos paskaitas būriais plūdusius studentus pasveikindavo mokslininkė. O patarimo prašyti atėjusius žmones įspėdavo: „Tik vieno neprašykit: iš durno razumną padaryti. Ir kad kaimyno žmona jus mylėtų. Šito tikrai nesiimu ir nesiimsiu...“.

Nors E. Šimkūnaitė mėgdavo iš savęs pasijuokti ir kartais pavadindavo save ragana (paburdavo iš augalų ar delno), tačiau iš tikrųjų ji buvo visiškai atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Ji pykdavo, kai kas nors su augalais elgdavosi nemokšiškai, užsiimdavo savigyda ir visuomet sakydavo, kad „nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“.

Aplenkė savo laiką

O „atitikt“ E. Šimkūnaitė tikrai mokėjo. Kaip Mokslų akademijoje surengtame mokslininkės 95-ojo gimtadienio minėjime kalbėjo Lietuvos onkologijos instituto gydytojas fitoterapeutas Juozas Ruolia, daugybė E. Šimkūnaitės aprašytų vaistinių augalų savybių plačiai žinomos šiuolaikinėje viso pasaulio farmacijoje.

„Be to, E. Šimkūnaitė žinojo, kad augalai turi savo biolaukus, kuriais galima paveikti žmogaus biolauką. Todėl mokslininkė labai saugodavo vaistinių augalų radimvietes, neleisdavo jų niokoti, išpjauti visų augalų. Nes tik tokiose vietose augantys augalai turi gerus biolaukus“, – pasakojo J. Ruolia.


Pasak Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkės Birutės Karnickienės, galima teigti, jog E. Šimkūnaitė tam tikra prasme aplenkė savo gyventą laiką, nes kai kurios jos propaguotos idėjos populiarios tapo tik prabėgus keliems dešimtmečiams.

„Dabar mes kalbame apie ekologiją, sveiką gyvenimo būdą ir panašiai. E. Šimkūnaitė apie tai šnekėjo jau tuomet, ragino maitintis sveikai, dėvėti iš natūralių medžiagų pagamintus drabužius, propagavo ekologijos, gamtosaugos idėjas“, – kalbėjo B. Karnickienė.

Taigi E. Šimkūnaitės palikimas tebegyvuoja ir šiomis dienomis. Mokslų akademijoje vykusio vakaro metu buvo pristatytas visiškai naujas leidinys „Eugenijos Šimkūnaitės receptų rinkinys“,  kuriam po visas pakampes pabirusius mokslininkės receptus surinko Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejus. Prekyboje pasirodė jau antroji E. Šimkūnaitės vardo arbatų linija, kurią pagal mokslininkės receptus ir patarimus sukūrė bei į švelnias kaip šilkas pagalvėles supakavo „Acorus vaistažolių“ ekspertai.

Neatstumdavo nė vieno

Anot B. Karnickienės, E. Šimkūnaitės atminimas neblėsta, nes visoje Lietuvoje vis dar gausu žmonių, prisimenančių mokslininkės asmenybę ir jos gerus darbus. Visi, kurie į ją kreipdavosi patarimo, nesvarbu, ar eiliniai kaimo žmonės, ar aukšti pareigūnai, sulaukdavo pagalbos. O žmonės į E. Šimkūnaitę kreipdavosi pačiais įvairiausiais klausimais, nebūtinai susijusiais su žolynais ir sveikata.

„Valstiečių laikraštyje“ E. Šimkūnaitė turėjo savo patarimų skiltį. Žmonės kreipdavosi dėl įvairiausių  problemų. Pavyzdžiui, kai kurie paklausdavo, kaip išnaikinti muses, atsikratyti pelių ar ką daryti, kad negirgždėtų sodybos vartai. Į visus klausimus Eugenija visuomet atsakydavo, nė vieno nepamiršdavo. Tikriausiai tai ir traukė žmones“, – svarstė B. Karnickienė.

Be to, visi žinojo, kad E. Šimkūnaitė turi tvirtą stuburą, nepataikauja niekieno nuomonei ir visuomet rėžia teisybę. Tad žmonės jautė, kad jos patarimai yra sąžiningi ir teisingi.

„Eugenija taip pat buvo puiki psichologė, labai gerai išmanė žmonių santykius. Per jos gimtadienius, kurie visuomet būdavo didelės šventės, ji žinodavo, ką prie ko sodinti, kaip viską organizuoti, kad visi būtų linksmi ir patenkinti. Ji žinojo, kad egzistuoja žmonių biolaukai, kuriuos reikia derinti. Net daug laiko kartu praleidžiantiems sutuoktiniams siūlydavo bent atostogauti atskirai, kad vienas nuo kito pailsėtų ir vienas kito pasiilgtų. Juk anksčiau kaimuose darbai buvo skirstomi: vyrai išeidavo į laukus, moterys likdavo namuose prie ruošos darbų. O šiandien vyras su žmona vis stumdosi mažose daugiabučių „dėžutėse“. Tik, žinoma, reikėtų nepamiršti pareigų šeimai“, – juokdamasi mokslininkę citavo Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė.