Imbieras – daugiametis žolinis augalas. Spėjama, kad lotyniškasis jo pavadinimas „Zingiber“ iš sanskrito kalbos reikštų „raguota šaknis“.

Imbiero tėvyne laikoma Vakarų Indija ir Pietryčių Azija. Gamtoje savaime neaga. Augalas kultivuojamas subtropiniuose Japonijos ir Kinijos regionuose, Vakarų Afrikoje, Vietname, Brazilijoje, Indijoje, Argentinoje, Jamaikoje. Taip pat gali būti auginamas kaip sodo augalas, arba tiesiog kambario sąlygomis – paprastame vazone arba dėžutėje.

Stiebas tiesus, užapvalintas, siekia iki 1–1,5 m aukščio. Žiedynai sudaryti iš žvynelių. Lapas su smailia viršūnėle. Žiedai paprastai oranžinio-gelsvo atspalvio arba rusvi, vaisius – dėžutė. Šakniastiebiai mėsingi, apvalūs, pirštuoti, sudaro pluoštinę šaknų sistemą.

Imbierams tinka šiltas ir drėgas klimatas. Paprastai jie auga iki 1500 m virš jūros lygio ir gali tarpti pačiomis įvairiausiomis agroklimato sąlygomis. Geriausia dirva auginti imbierus – minkštas priemolis, kuriame daug humuso.

Imbierai dauginasi šakniastiebiais – šaknis dalinama į kelis gabaliukus su „akutėmis“ (dydis – maždaug 2,5–5 cm). Sodinama nuo kovo iki balandžio mėnesio. Iškasama priklausomai nuo klimato sąlygų – maždaug po 6–10 mėnesių, kai lapai pradeda gelsti ir kristi.

Skiriamos dvi imbierų rūšys: baltieji imbierai ir juodieji. Juodieji tiesiog nuplikomi verdančiu vandeniu, tačiau nuo šaknų nenulupama žievelė. Kad imbiero šaknis būtų balta, ji nuvaloma šepečiu ir per 6 valandas nuo žievelės pašalinimo patrinama, pavyzdžiui, 2 % sieros rūgšties tirpalu. Po valymo šaknis gali būti trinama kreida. Juodieji imbierai pasižymi stipresniu kvapu ir deginančiu skoniu, nes apdirbimo metu dalis kvapiųjų medžiagų prarandama. Abi rūšys džiovinamos saulėje. Perlaužus imbierai yra šviesiai geltonos spalvos – nepriklausomai jų nuo rūšies. Jauni šakniavaisiai beveik balti, tačiau bėgant laikui, kuo šaknis tampa senesnė, tuo lūžio vietoje spalva geltonesnė. Skonis – salsvas ir aštrus. Džiovinto imbiero šaknies ilgis gali siekti 12 cm, o storis – 2 cm. Paruoštas sausas produktas sudaro 15–25 % šviežios žaliavos masės.

Cheminė imbierų sudėtis

Imbieruose yra daugybė naudingų medžiagų. Pagrindinės iš jų – asparaginas, aliuminis, kalcis, chromas, cholinas, riebalai, skaidulos, geležis, germanis, linolo rūgštis, manganas, magnis, oleino rūgštis, nikotino rūgštis, fosforas, silicis, kalis, natris, vitaminas C.

100 g smulkintos imbiero šaknies yra:

Naudojamos dalys

Kulinarijoje imbiero šaknis naudojama kaip prieskonis, liaudies medicinoje – kaip gydomoji priemonė.

Prekyboje galima įsigyti jos įvairiu pavidalu – maltos arba šakniastiebių gabaliukais, aplietais šokoladu arba apibarstytais cukrumi. Būna ekstraktų imbieriniam alui gaminti. Imbierai puikiai dera su kitais prieskoniais ir įeina į kario sudėtį, jų dedama į lengvo alaus rūšis. Dažniausiai jo galima rasti malto. Šaknies milteliai yra pilkšvai geltonos spalvos, laikyti juos reikia hermetiškoje pakuotėje.

Medicinoje naudojama išdžiovina ir nuvalyta šaknis, sumalta į miltelius (250–500 mg), nuovirai ir antpilai, homeopatijoje – džiovintos šaknies tinktatūra.

Naudingosios imbierų savybės

Imbieras pasižymi unikaliu skoniu ir vaistinėmis savybėmis – tokio derinio daugiau neturi jokie kiti prieskoniai. Neretai savo gydomosiomis savybėmis jam nusileidžia netgi mūsų pamėgti vaistiniai augalai.

Kuo naudingas imbieras?

• Pasižymi nuskausminamuoju, uždegimą ir spazmus slopinančiu, prakaitavimą skatinančiu, tonizuojamuoju, baktericidiniu, tulžį varančiu ir antibakteriniu poveikiu. Gydo žaizdas, veikia kaip afrodiziakas.
• Labai stiprus antioksidacinis ir raminamasis poveikis. Stiprina imunitetą, gerai apsaugo nuo parazitų, lėtina bakterijų augimą. Naudojamas, jeigu atsirado glistų.
• Maistas su imbieru yra lengvesnis, geriau įsisavinamas. Prieskonis suteikia kiek aštroką skonį.
• Maitina visą organizmą, teigiamai veikia virškinimo sistemą. Reguliarus nedidelio imbiero kiekio su maistu vartojimas pakelia kūno vidaus temperatūrą, pagerina apetitą, stimuliuoja virškinimą ir skrandžio sulčių išsiskyrimą, gerina skrandžio sekreciją, efektyvus gydant skrandžio opas.
• Padeda nuo peršalimo ligų: peršalimo, gripo, kosulio, sinusito, galvos skausmo. Lengvina atsikosėjimą, smulkintas ir užpiltas verdančiu vandeniu imbieras gerai šildo kūną.
• Puiki priemonė nuo daugelio alerginių odos ligų ir bronchinės astmos.
• Efektyviai gydo pilvo, žarnyno, inkstų skausmus.
• Naudojamas meteorizmo atveju, norint sustabdyti viduriavimą ir neutralizuoti gyvūnų nuodų poveikį, apsinuodijus grybais.
• Mažina cholesterolio kiekį kraujyje.
• Šiek tiek laisvina vidurius.
• Mažina sąnarių skausmus, naudojamas gydant reumatizmą, artrozę ir artritą, patempimus, raumenų skausmus.
• Imbiero žievelė pasižymi šlapimą varančiu poveikiu, stimuliuoja seilių gamybą.
• Mažina mėšlungį ir skausmus menstruacijų metu.
• Puiki priemonė pavargus tiek fiziškai, tiek protiškai. Padeda įveikti stresines situacijas ir greičiau atgauti jėgas.
• Naudojama paralyžiaus ir geltos atveju.
• Stimuliuoja skydliaukės veiklą.
• Gerina smegenų kraujotaką, stiprina kraujagysles, gerina gebėjimą mokytis, įsiminti, mažina arterinį kraujospūdį, gydo aterosklerozę.
• Efektyvus kovojant su organizmo senėjimu, gerina potenciją, gydo nevaisingumą, didina gimdos tonusą ir lytinį potraukį.
• Geriausia priemonė nuo šlakų ir toksinų.
• Mėgstama lieknėjimo priemonė, nes skatina medžiagų apykaitą.
• Efektyviai padeda sergantiems jūros liga (sumažina pykinimą, galvos svaigimą ir silpnumą), naudojamas palengvinti toksikozės simptomus nėštumo metu.
• Vėžio profilaktikos priemonė.
• Jeigu po valgio sukramtysite nedidelį gabaliuką imbiero šaknies, jis ilgam atgaivins jūsų kvėpavimą ir padės atsikratyti burnos ertmės problemų.
• Naudojamas gydomųjų augalų mišiniuose, padeda pasireikšti naudingosioms jų savybėms.
• Imbierų aliejus naudojamas kosmetologijoje ir aromaterapijoje.