Pastarnokai – tolimi morkų ir petražolių giminaičiai. Nors auga Europoje, Sibire ir Kaukaze, tikroji jų tėvynė lieka nežinoma. Kai kurie mokslininkai spėja, kad augalas kilo iš Šiaurės Europos, tačiau, kad ir kaip ten būtų, svarbiausia ne tai. Ar žinojote, kokiomis naudingomis savybėmis jis pasižymi?
 
Šiandien kulinarijoje pastarnokai vartojami dažniau kaip prieskoniai nei kaip daržovės (jų dedama į salotas, troškinius, garnyrus, sriubas, alų ir net desertus), nors besilaikantiems dietos gali pakeisti kaloringas bulves. Įdomu: mažiausi pastarnokai – patys saldžiausi, o stambesni pasižymi aromatingumu.
 
Šakniavaisiai turi daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų, negu morkos. Ypač daug kalio, silicio ir fosforo, taip pat vitaminų C ir B, geležies, mangano, celeno ir cinko. Iš nuoviro gaminamas sirupas nuo kosulio, o ekstraktu gydoma vitiligo (reta odos liga).
 
Jei trumpai – pastarnokai pasižymi efektyviu tonizuojamuoju poveikiu ir tinka kaip profilaktikos priemonė nuo daugelio ligų. Pagrindinės savybės:
 

• Varo šlapimą;
• Padeda nuo kosulio;
• Malšina skausmus;
• Stiprina imuninę sistemą;
• Gerina apetitą;
• Reguliuoja virškinamojo trakto veiklą ir medžiagų apykaitą.

 
Tai svarbu: lapai ir šakniavaisiai didina odos jautrumą saulei, todėl žmonėms, turintiems baltą ir ploną odą, pastarnokus reikia vartoti atsargiau.