Kad ir kaip saugotum vaiką nuo ligų ir nelaimių, kartais vis dėlto nepasiseka ir atžala dėl vienų ar kitų priežasčių atsiduria ligoninėje arba poliklinikoje. O čia, kaip žinia, mažiesiems dažniausiai visiškai nepatinka, atrodo baisu. Vaikai verkia, prašosi paimami namo, o mamos tik bejėgiškai skėsčioja rankom arba ima kurti pasakas apie tai, kaip čia iš tikrųjų smagu, kiek galima susirasti draugų ir panašiai. Suprantama, kad jos nori tik gero, tačiau neretai padėtį tik dar labiau pablogina. Kaip bendrauti su ligoninėje gulinčia arba į polikliniką atėjusia atžala ir išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų?

Vaikas bijo nežinomybės. Niekada jo neapgaudinėk

Nereikia slėpti nuo mažylio, kad einate į polikliniką pas gydytoją arba važiuojate į ligoninę operacijai, nes antraip vaikutis manys, kad jeigu tu kažką nutylėjai ir nepasakei, vadinasi, jam ten darys kažką labai baisaus. Vaikų fantazija labai laki, tad iš musės gali padaryti dramblį, ir tu jau niekaip nebeįtikinsi, kad baimintis nėra jokio pagrindo. Geriau smulkiai nupasakok, ką veiksite poliklinikoje. Jeigu reikia paimti kraujo arba pasiskiepyti – pasakyk, kad gali truputį paskaudėti, tačiau tai ilgai netruks. Jeigu vaiko laukia operacija, nepasakok apie tai, ką darys gydytojas, o pasakyk tik tiek, kad mažylis užmigs, o kai jis nubus, tu būsi šalia. Ir savo pažado laikykis! Negalima prarasti atžalos pasitikėjimo.

Sūnelis arba dukrytė perims tavo ramybę ir pasitikėjimą

Panaikink asociacijų grandinę: ligoninė – skausmas, baimė, pavojus. Pakeisk ją kita: ligoninė – pagalba, palengvėjimas, pasveikimas. Formuok pozityvų požiūrį tiek į sveikatą, tiek į gydytojų darbą. Prieš operaciją turi susiimti: tavo vaikas yra specialistų rankose. Jie padarys viską, kas įmanoma, kad jam padėtų.

Nė nemanyk, kad vaiko baimę įveiksi prievarta!

Kai kurie tėveliai įsivaizduoja, kad vaiką, kuris daužosi ir šaukia, galima užpulti ir „nukenksminti“ drauge su visa šeima; kad sugriebus už žandikaulio galima per jėgą priversti išgerti mikstūrą; kad panaudojus smurtą galima pasiekti teigiamų vaiko gydymo rezultatų. Tikėtina, kad tikrai pasiseks, bet ne daugiau kaip vieną kartą. Atmink, kad tai – prievarta, o ji pasveikti ir įveikti baimės tikrai nepadeda.

Pasistenk, kad vaikas susikurtų pozityvų gydytojo paveikslą

Nereikia gąsdinti: „Jeigu neklausysi, gydytojas tau įdurs su adata/suleis vaistų“. Būtent tai ir formuoja vaiko baimę. Gydytojas padeda, o kad tai būtų aiškiau, gali pasekti pasaką apie daktarą Aiskaudą (paprastai po jos mažyliai palankiau žiūri į gydytojus, labiau juos gerbia). Paieškok knygučių ir filmukų apie tai, kaip gydytojas rūpestingai padeda savo mažiesiems pacientams. Gali netgi nupirkti vaikišką gydytojo rinkinuką, arba surinkti tokį pati: jame tegul bus keli švirkštai be adatų, pipetė, vata, bintas, įvairūs tušti buteliukai ir kitos panašios priemonės.

Paaiškink vaikui, kodėl reikia gerti vaistus, atlikti procedūras, eiti pas gydytoją apžiūrai

Mažyliai negali suprasti, kodėl jie turi gydytis. Paprastai tėveliai sako, kad „taip reikia“, arba kad vaikai būtų „sveiki kaip ridikėliai“. Tokie variantai netinka. Paaiškink, kam ir kodėl reikia atsikratyti kamuojančios ligos. Gali pasekti pasaką apie susirgusį kiškutį (drambliuką, kačiuką, meškutį ir pan.), kuriam pasveikti padėjo būtent ta procedūra, kurią ir reikia atlikti tavo vaikučiui. Kuo įdomesnė ir smagesnė ji bus, tuo geriau!

Neversk vaiko būti drąsuoliu, nebijoti procedūrų

Jeigu mažylis pasidalino su tavimi savo baimėmis, nereikia jo versti būti „drąsuoliu“ arba „geru berniuku“. Paaiškink, kad bijoti yra normalu, tačiau padaryti tai, dėl ko esate gydymo įstaigoje, yra būtina, ir tu jam padėsi, būsi šalia ir palaikysi. Jeigu vaikutis žinos, kad galima paverkti iš skausmo ar baimės, ir kad už tai jo niekas nebars ir nebaus – jam bus daug lengviau iškęsti skiepus arba ausyčių, gerklytės apžiūrą. Taip atžala supras, kad gali parodyti, jog skauda, be to, mažiau isterikuos.

Nelygink savo atžalos su kitais vaikais

Tavo mažylis kuo puikiausiai supranta, kad yra vaikų, kurie neverkia ir nebijo, tačiau sakydama tai prie kitų, tu tik padidini baimę, neužtikrintumą, abejones ir nepasitikėjimą savimi. Vaikas turi tavimi pasitikėti, o kaip jis tai padarys, jeigu tu sakysi, kad Marytė iš gretimos palatos yra geresnė? Geriau pagirk už kantrybę ir ištvermę, net jeigu mažylio pasiekimai šioje srityje visai nedideli.

Negąsdink vaiko!

Gąsdinimais tu naudos neišpeši, tik pabloginsi situaciją: vaiko baimė niekur nedings, be to, gali atsirasti naujų. Vaistų be gydytojo daugiau niekas neleis, o mažylio ligoninėje tu nepaliksi. Būk sąžininga – tada vaikas lengviau tave supras.

Kalbėk su atžala apie tai, kas vyksta

Kaskart paaiškink, kas nutiko ir kas dar laukia vaiko. Nereikia manyti, kad jis dėl savo amžiaus nieko nesupras. Bet kuris mažylis gali suprasti mamos (brangiausio jam žmogaus) kalbą – visai nesvarbu, ar jam metukai, ar dveji. Septynerių sulaukęs vaikutis mėgsta, kai mama juo pasitiki ir bendrauja kaip su sau lygiu. Jeigu jį jau išrašė iš ligoninės, namuose būtinai pakalbėkite apie tai, ką jis išgyveno. Pagirk jį už kantrumą, priimk visas baimes ir nusiskundimus, pasidžiauk tuo, kad gydytojai padėjo. Tai pat visa tai reikia daryti ir pakartotinai atvažiavus į ligoninę.

Klaidų pavyzdžiai:

• Neverk! Jeigu verksi, tave dar skaudžiau adatom badys!
• Jeigu taip elgsiesi, pakviesiu gydytoją, ir jis ateis su švirkštu.
• Gerai valgyk. Nevalgysi – paliksiu tave čia, o pati eisiu namo (paprašysiu, kad įdurtų su adata, nuvesiu pas gydytoją...).
• Jeigu taip elgsiesi, tavęs iš ligoninės niekada nepaleis!
• Na neverk! Jau tie gydytojai – be badymo adatom daugiau nieko nemoka...
• Ko gi tu verki? Pažiūrėk aplinkui, niekas daugiau neverkia, tik tu vienas.
• Neašarok, nes į procedūrą eisi su kita teta.

Svarbiausia vaikui – tavo rūpestis ir meilė. Atmink, kad esi jam pats artimiausias žmogus. Jis tikisi tavo pagalbos ir palaikymo – neišduok savo mažylio.