Jaunuolis sėdasi į neįgaliojo vežimėlį, kad atkreiptų dėmesį į sunkią neįgaliųjų padėtį Lietuvoje (video)

@ Shutterstock

Lietuvoje pradedamas įgyvendinti jautrus socialinis eksperimentas „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“, kurio metu sveikas jaunuolis visą mėnesį naudosis neįgaliojo vežimėliu ir mėgins išsiaiškinti, su kokiais sunkumais susiduria negalią turintys žmonės Lietuvoje, kurie sudaro net 10 proc. visų šalies gyventojų.
 
Vilniečiui Mindaugui Jodogalviui yra 28 metai, jis dirba vadybininku vienoje telekomunikacijų bendrovėje. Šį mėnesį Mindaugo gyvenimas pasikeis iš esmės: vaikščioti galintis sveikas jaunuolis atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį, kurio pagalba nuo šiol judės namuose, vyks į miestą, naudosis įvairiomis paslaugomis ir net bandys susirasti darbą.
 
Neabejingas jaunuolis ryžosi dalyvauti socialiniame eksperimente, kurį inicijavo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija, vienijančia daugiau nei 24 tūkst. negalią turinčių žmonių.
 
„Prieš keletą metų čiuoždamas ant ledo buvau susilaužęs kairįjį riešą: buvo išlūžę abu rankos kaulai ir pusę metų buvau nedarbingas, negalėjau net striukės normaliai apsirengti. Tad ką reiškia patirti traumą, jau žinau, tačiau galiu tik įsivaizduoti, kaip yra sunku žmogui, kuris, užklupus ligai ar nutikus kokiai nelaimei, staiga nebegali valdyti kojų ar patiria kitokių sveikatos problemų”, – prisipažįsta M. Jodogalvis.
 
Kad lengva nebus, Mindaugas suprato jau pirmąją eksperimento dieną grįžęs su neįgaliojo vežimėliu namo. Vaikinas be kitų žmonių pagalbos negalėjo įvažiuoti net į namo laiptinę, nes jo vežimėliui kelią pastojo laiptų pakopos.
 
Kaip sekėsi eksperimento dalyviui ir su kokiomis kliūtimis jis tąkart susidūrė, galite pamatyti čia:


 
Užnešti Mindaugą su vežimėliu į antrąjį daugiabučio aukštą, kuriame yra vaikino butas, padėjo jo draugas ir į pagalbą pasikviestas nepažįstamas kaimynas. Du vyrai suplukę nešė Mindaugą su vežimėliu, kol šiaip ne taip įveikė visus laiptelius ir pargabeno vaikiną namo. Pasirodo, daugiabutyje liftas yra, bet jis gyventojus kelia tik nuo trečiojo aukšto.
 
„Man pasidarė baisu, nes suvokiau, kad daugybė žmonių taip gyvena kiekvieną dieną – jiems net grįžimas namo kas kartą yra tarsi didžiulis iššūkis. Kita vertus, likau maloniai nustebintas nepažįstamo vyriškio reakcijos, kuris maloniai sutiko padėti užnešti vežimėlį, tik stebėjosi, kaip aš iki šiol grįždavau namo ir ką toliau darysiu“, – įspūdžiais dalijasi socialinio eksperimento dalyvis.
 
Vidutinė neįgalumo pensija – 168 eurai: už tiek gyvena dauguma neįgaliųjų
 
Šiuo socialiniu projektu siekiama atkreipti dėmesį į sudėtingą neįgaliųjų padėtį Lietuvoje. Daugybė žmonių dėl įvairių traumų, nelaimingų atsitikimų ar ligų kasmet tampa neįgalūs ir jų gyvenimo kokybė nuo to momento stipriai pablogėja: išlaidos smarkiai išauga, nors gaunamos pajamos gerokai sumažėja. Susiduriama ir su begale infrastruktūros bei integracijos problemų.
 
„Įvairią negalią turintys žmonės sudaro apie 10 proc. Lietuvos gyventojų. Tai yra grėsmingas skaičius, kuris mus įspėja, kad nė vienas nesame nuo to apsaugotas: atsisėsdamas į neįgaliojo vežimėlį, kurį pasirinkome kaip neįgalumo simbolį, eksperimento dalyvis tarsi parodo, kad jo vietoje gali atsidurti kiekvienas“, – sako Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas.
 
Jis priduria, kad mūsų valstybei yra itin sunkus uždavinys užtikrinti savo žmonėms orias pajamas ne tik sulaukus senatvės, bet ir nelaimės ar nelaimingo atsitikimo atveju: „Tiek mūsų senjorai pagrįstai nuogąstauja dėl per mažų „Sodros“ pensijų, tiek ir neįgalieji turi pagrindo skųstis – abi šios visuomenės grupės yra labai pažeidžiamos ir joms yra sunku išgyventi“, – pažymi A. Bakšinskas.
 
Eksperimento dalyvis Mindaugas skaičiuoja, kad jei jis iš tikrųjų atsidurtų neįgaliojo vežimėlyje, jo gaunamos pajamos sumažėtų daugiau nei du kartus. Šiuo metu vadybininku dirbantis vaikinas uždirba per 600 eurų per mėnesį atskaičius mokesčius, o atsidūręs neįgaliojo vežimėlyje gautų apie 295 eurų netekto darbingumo pensiją. Panašaus dydžio „Sodra“ vaikinui prognozuoja ir senatvės pensiją.
 
Tuo tarpu neįgaliems asmenims mokama vidutinė netekto darbingumo pensija Lietuvoje yra dar mažesnė ir šiandien siekia vos 168 eurus, rodo „Sodros“ duomenys.
 
„Man dabar sunku suvokti, kaip už tiek įmanoma pragyventi. Juk dabar net savo bute negaliu normaliai pravažiuoti – reiktų daryti remontą, nes net į vonios kambarį vežimėliu aš negaliu patekti.
Be to, neįgaliam žmogui dar reikalinga reabilitacija, reikia nuolat vartoti vaistus – išlaidos yra didelės“, – sako eksperimento dalyvis.
 
Kaip pastebi A. Bakšinskas, mūsų visuomenė jau supranta, kad savo pensija senatvėje turime rūpintis visi – ne tik valstybė, bet ir pats žmogus. Pasak jo, turime keisti savo požiūrį ir nelaimių, ligų bei nelaimingų atsitikimų atveju: „Turime suprasti, kad tai nėra tik valstybės atsakomybė, nes valstybei tai tiesiog per didelė našta – mes irgi turime rūpintis ir galvoti, o kas bus, jeigu... – priduria asociacijos prezidentas. – Tai yra vienas eksperimento tikslų – priminti, kad turime rūpintis savimi.“
 
Asociacijos duomenimis, šiuo metu neįgalumo draudimą dėl nelaimingo atsitikimo turi per 95 tūkst.


Lietuvos gyventojų, dauguma jų yra apsidraudę per 17 tūkst. eurų sumai. Dauguma žmonių ištikus nelaimei gautas išmokas panaudoja būtent gyvenimo sąlygoms pagerinti: įsigyja elektrinius vežimėlius, įsirengia keltuvus, pakopas namuose, atlieka kitus būsto pritaikymo darbus.
 
Mūsų neįgalieji – namuose įkalinti „žiemojantys meškinai“
 
Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko papildo, kad šiuo metu šalyje dirba vos 29 proc. visų darbingo amžiaus neįgaliųjų. Tai reiškia, kad daugumai tenka gyventi vien iš valstybės išmokų stipriai susiveržus diržus.
 
„Tai yra labai sunku. Valstybė čia padeda kaip gali, padėtis pamažu keičiasi, bet neįgalių žmonių gyvenimo sąlygos Lietuvoje vis dar yra kur kas blogesnės nei Vakaruose. Todėl turime galvoti visi kartu, ką galime padaryti, kad pakeistume šią situaciją ir pagerintume neįgaliųjų galimybes integruotis“, – pastebi J. Ivančenko.
 
Jau trylika metų negalią turinti vilnietė Ramunė Šidlauskaitė sako, kad pas mus neretai nesusimąstoma, kad persirengimo kabinos drabužių parduotuvėse turi būti pakankamai plačios, kad į jas būtų galima lengvai įvažiuoti vežimėliu, o veidrodžius neįgaliųjų tualetuose reikia kabinti žemai, nes priešingu atveju žmogus vežimėlyje matys tik savo galvą.


„Vakarų šalyse jau būtų gėda, o pas mus apie tai dar tiesiog nepagalvojama. Dėl to iš Lietuvos jau emigruoja ir neįgalieji. Žinau vaikiną su cerebriniu paralyžiumi, kuris emigravo į Norvegiją ir ten turi visai kitas sąlygas: gavo būstą, didesnes išmokas, specialistų priežiūrą“, – pastebi moteris, kuri vežimėlyje atsidūrė būdama 16 metų po autoįvykio – nelaimės metu lūžo jos stuburas. Beje, gydytojai sakė, kad jei autoavarijos metu ji būtų segėjusi saugos diržą, šiandien greičiausiai galėtų vaikščioti – deja, anuomet galinėje automobilio sėdynėje segtis diržą dar nebuvo įprasta.
 
„Prieš keliolika metų buvo dar blogiau, bet mums vis dar yra kur pasitempti. Apie tai reikia kalbėti. Turime 245 tūkst. neįgalių žmonių Lietuvoje, nors viešose vietose jų beveik nematome. Kaip aš sakau, dauguma mūsų neįgaliųjų yra kaip žiemojantys meškinai: jie sėdi per dienas užsidarę savo butuose be liftų ir laukia, kol ateis vasara ir kas nors iš draugų atvažiuos juos kur nors nuvežti“, – pasakojo R. Šidlauskaitė.

» Rašyti komentarą