Vis dar klaidingai manoma, kad avitaminozė – pavasariška liga. Iš tiesų taip nėra. Anot gydytojų, vitaminų trūkumas gali pasireikšti bet kada, ne tik pavasarį. Gyvename laikais, kai mityba jau ne tokia, kaip seniau, todėl ir avitaminozė kelia rūpesčių tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Bioelementologija

Pačios nustatyti avitaminozės mamos negali (išskyrus tas, kurios dirba gydytojomis). Labiausiai paplitusi klaida yra ta, kad jos nuolat kiša savo atžaloms įvairius vitaminus ir polivitaminų preparatus. Jos mano, kad padeda mažyliu atsikratyti avitaminozės (arba, kaip rašoma naujesniuose šaltiniuose, hipovitaminozės), ir net neįtaria, kad jos gali ir nebūti, kad gali padaryti augančio vaiko organizmui nepataisomą žalą.

Būna atvejų, kai mamos nesupranta, kodėl jų vaikai blogsta tiesiog akyse, nors valgo už du. Ir tik tada, kai situacija tampa kritinė, jos kreipiasi į gydytojus, ir paaiškėja štai kas: įsikalusios  į galvą, kad atžaloms trūksta jodo, jos be reikalo duoda šio elementų turinčių preparatų. Skydliaukė tampa per daug aktyvi, sutrinka hormoninis fonas, o viso to pasekmė – sutrikusi medžiagų apykaita.

Tokių pavyzdžių būna daugybė, ypač kai aklai pasikliaunama reklama, kai bandoma gydyti savarankiškai, nepasitarus su gydytoju. Jeigu įtari, kad vaikui tikrai trūksta kokių nors vitaminų, būtinai pasikonsultuok su specialistu, o ne pulk į vaistinę.

Mūsų organizmas gali įsisavinti tik ribotą vitaminų ir mikroelementų kiekį. Žinoma, jų trūkumas jam sukelia daugybę problemų, tačiau perteklius dažnai būna daug pavojingesnis. Nevertėtų pasikliauti tik išoriniais požymiais – būtina atlikti tyrimus ir įsitikinti, kur iš tikrųjų glūdi problemos šaknys.

Išsitirti, kokių vitaminų ir mineralinių medžiagų trūksta organizmui, mūsų dienomis galima pačiais įvairiausiais būdais. Tokie tyrimai nėra skausmingi ir nekelia jokio pavojaus. Gali būti imamas plauko arba nago fragmentas, šlapimas arba seilės – viskas paprasta. Deja, bioelementologija – gana brangus malonumas, tad jį sau gali leisti toli gražu ne kiekvienas. Bet ar tėvai taupo, kai kalba pasisuka apie vaiko sveikatą?

Daug ar mažai?

Žinoma, atvejų, kai vaikas negeria specialių preparatų, ir perdozuoja su maistu kokių nors vitaminų, nėra taip jau daug.  Jeigu atsiranda kokių nors sutrikimų, visus juos sukelia koks nors trūkumas.


Apie vitamino D trūkumą kuo puikiausiai žino daugelis mamyčių – jis sukelia rachitą. Tik apie perdozavimą dažniausiai pamirštama – o juk perteklius gali turėti tokių pat rimtų pasekmių. Vitamino B1 trūkumas sukelia ląstelių badą (joms ima trūkti energijos), vitamino B2 deficitas baigiasi stomatitu ir kitomis burnos ertmės ligomis, B12 – anemija ir virškinamojo trakto gleivinės atrofija, A – regėjimo sutrikimais, E – ankstyvu organizmo senėjimu, K – kraujo krešėjimo sutrikimais, PP – gali išsivystyti protinis atsilikimas. Ir tai tik nedidelė dalis ligų, kuriomis gali baigtis avitaminozė.

Ar papildai veiksmingi?

Labai dažnai tėvai nė nesusimąstydami savarankiškai išrenka vaikams polivitaminus, iš kurių beveik nėra naudos. Pagrindinė jų neveiksmingumo priežastis yra elementų nesuderinamumas. Reikėtų žinoti, kad vitaminai ir mikroelementai vieni su kitais sąveikauja, todėl polivitaminų preparatai yra neveiksmingi. Paprastas pavyzdys yra vitaminas B12, kurio poveikį silpnina vitaminas C, ir kalcis, kliudantis įsisavinti geležį.

Dėl šios priežasties naujoviški polivitaminų kompleksai yra gaminami taip, kad juos reikėtų išgerti ne iš karto, o per kelis kartus (rytiniai vitaminai yra vienos spalvos, skirti pietums – kitos, o vakarienei – dar kitos). Sudėtinės dalys suderinamos taip, kad neslopintų viena kitos poveikio.

Geriausias būdas įveikti vaiko avitaminozę yra pasikonsultuoti su gydytoju ir jam padedant išrinkti tinkamus preparatus (kokių reikia, padės nustatyti tyrimai). Tačiau tenka pripažinti, kad ne visose poliklinikose yra galimybė atlikti tokius tyrimus. Jeigu atlikti jų nėra kaip, vertėtų įsiklausyti į gydytojo patarimus. Jis pasakys, kiek ir kokių papildų reikia gerti.

Avitaminozės profilaktika

Labai daug kas priklauso nuo taisyklingos mitybos. Kiekvienai mamai reikėtų prisiminti, kad vaiko meniu turėtų būti įvairus. Klaidinga manyti, kad viską, ko reikia, galima rasti kuriame nors viename produkte (tarkim, piene arba vaisiuose ir daržovėse). Standartiniame vaiko valgiaraštyje turi būti mėsos, žuvies ir jūros gėrybių, pieno produktų, daržovių, vaisių, žalumynų, riešutų, grybų, uogų, kruopų, duonos gaminių, kisielių ir kompotų, sulčių ir arbatos.

Jeigu pati maitiniesi pusfabrikačiais ir greitu maistu, tikriausiai susigriebei už galvos. Bet juk vaiko taip maitinti negalima!

Specializuotoje literatūroje galima rasti ne tik informacijos apie pagrindinius vitaminus, mineralines medžiagas ir maisto produktų grupes, bet ir receptų pavyzdžių. Tačiau nereikia versti vaiko valgyti to, ko jis nemėgsta, net jeigu tai tau ir atrodo naudinga (geruoju tikrai nesibaigs). Vienus produktus galima pakeisti kitais, tereikia parinkti tai, kas patiks tavo mažyliui.