Mikčiojimas – tikrai ne vieno vaiko problema. Trumpalaikių kalbos sutrikimų pasitaiko daugumai mažųjų. Vieniems mikčiojimas praeina savaime, kitiems negydomas gali likti visam gyvenimui.

Gydytojai išskiria dvi mikčiojimo formas:

•     Kloninė – vieno, dažniausiai pirmojo skiemens kartojimas;
•     Toninė – ilgai trunkantis užsikirtimas pradedant tarti žodį.

Kalbėjimas užsikertant, daromos pauzės, kartojami pavieniai garsai, skiemenys ar žodžiai – tai ne tik fizinis, bet ir emocinis sutrikimas. Mikčiojantys vaikai dažniausiai patenka į užburtą ratą: jie kenčia nuo fizinės mikčiojimo išraiškos, o jausdami savo kitoniškumą pradeda vis labiau išgyventi emociškai. Kartais pakanka vienos vienintelės netinkamos replikos ir vaikas užsisklendžia savyje, vengia bendrauti ir garsiai kalbėti, taip dar labiau pablogindamas esamą situaciją.

Žmonės dažnai mano, kad mikčiojimą sukelia patirtas stiprus išgąstis (kartais dar motinos įsčiose), tačiau tai – tik viena iš daugybės galimų priežasčių. Dažniausiai mikčiojimą sukelia silpnas kalbėjimo mechanizmas. Šį artikuliacijos silpnumą gali įtakoti traumuotas gimdymas, tarkim kai vaikas gimsta su komplikacijomis, pridusęs. Pasitaiko, kad mikčiojimas atsiranda persirgus kai kuriomis infekcinėmis ligomis arba patyrus galvos traumą. Neretai kalbos sutrikimus lydi ir kiti nemalonumui: akių trukčiojimas, nevalingas šlapinimasis ir t.t.

Mokslininkai teigia, kad mikčiojimo problemos prasideda jau kūdikystėje, kai vaikas dar net nemoka kalbėti. Daug įtakos gali turėti kūdikio bendravimas su tėvais. Jei skiriasi tėvų ir vaiko temperamentai, tai gali tapti didele kliūtimi tolimesniam mažylio artikuliacijos vystymuisi. Choleriško ar sangviniško temperamento tėvai, kalbindami flegmatiško temperamento vaiką, gali per daug skubėti. Kol vaikas nemoka gerai kalbėti, žodžius visų pirma jis dėlioja savo galvoje. Taip, kaip mes kalbėdami užsienio kalba: iš pradžių sugalvojame sakinį, tuomet mintyse jį išsiverčiame ir tik tada pasakome garsiai. Bandymas suvokti per greitą kalbą vaikas tarsi užstringa, nes jo kalbos ir mąstymo tempai nesutampa su pašnekovo. Pasitaiko ir priešingų variantų: kuomet vaiko kalbėjimas yra stabdomas, jis taip pat gali pradėti mikčioti, nes jo mąstymas bus greitesnis, nei tariami žodžiai.

Kaip padėti mikčiojančiam vaikui?

• Jei vaikas mikčioja, nestabdykite jo kalbos ir neverskite pasitaisyti bei pakartoti neteisingai ištartą žodį be klaidų. Tokie metodai stabdo natūralų vaiko mąstymo tempą ir atima galimybę savaime taisyti artikuliaciją.
• Jei vaikas mikčioja, kreipkitės į specialistus, kurie parinks specialius pratimus, padedančius stiprinti artikuliacinį mechanizmą.
• Jei įtariate, kad mikčiojimo priežastis yra psichologinė, o ne fizinė – kreipkitės į psichologą, kuris padės teisingai įvertinti priežastis ir padės rasti sprendimą. Kartais net nesusimąstome, kad mikčiojimas gali būti ne vaiko, o tėvų kaltė.
• Jei vaikas kompleksuoja ir vengia kalbėti, pasirūpinkite, kad ne tik namuose, bet ir darželyje jis kuo daugiau įsitrauktų į bendrus žaidimus su kitais vaikais. Kuo labiau atsiplaiduos pats vaikas, tuo lengviau jam seksis bendrauti.