Alpimas – tai būsena, kurią sukelia sumažėjęs galvos smegenų aprūpinimas deguonimi. Prieš tai galima jausti silpnumą, galvos svaigimą, aptemsta akyse, netenkama sąmonės.

Tai gana dažnai nutinka paaugliams, todėl tėvams praverstų žinoti, kas sukelia tokias būsenas, kaip reikėtų reaguoti tokioje situacijoje. Be to, turėdama šiokį tokį supratimą apie alpimus, galėsi atskirti, kada vaikas tikrai praranda sąmonę, o kada tik apsimeta, kad išvengtų bausmės arba gautų tai, ko nori.

Alpimo priežastys

Labiausiai paplitusi vaikų alpimo priežastis – vegetacinė nervų sistemos veiklos sutrikimai (būtent tos dalies, kuri reguliuoja širdies, kraujagyslių ir visų vidaus organų darbą). Paprastai ji stabilizuojasi, kai vaikas lytiškai subręsta, todėl keliolikmečiai atsiduria rizikos grupėje. Labiausiai alpti linkusios aukštos ir plonos 13–14 metų mergaitės. Jų centras, atsakingas už kraujagyslių išsiplėtimą ir susitraukimą, gana dažnai nespėja laiku sureaguoti padidėjusiu kraujospūdžiu (pavyzdžiui, pakeitus kūno padėtį). Dėl to neretai ir jaučiamas galvos svaigimas, netgi alpstama (paprastai – kai staiga pereinama iš horizontalios padėties į vertikalią, arba jeigu ilgai esama horizontalioje padėtyje – tokiu atveju kraujas paskirstomas apatinėms galūnėms, tačiau kraujagyslės nepakankamai greitai reaguoja į susilpnėjusią smegenų kraujotaką. Vadinasi, smegenų ląstelėms ima trūkti deguonies, ir vaikas netenka sąmonės).

Būdingas šio alpimų tipo bruožas yra tai, kad jie daugeliu atvejų po truputį vystosi, progresuoja. Dėl šios priežastis vaiką, jeigu jis pajunta spengimą ausyse ir galvos svaigimą, reikia tuoj pat pasodinti ir nuleisti jo galvą kaip galima žemiau, arba paguldyti ir pakišti po kojomis pagalvę.

Vyresniems mokyklinio amžiaus vaikams (labiausiai tai pasakytina apie berniukus) tokių problemų gali kilti dėl poveikio kai kurioms vegetacinės nervų sistemos refleksogeninėms zonoms, esančioms ant kaklo. Tai reiškia, kad jeigu rūbai yra ankštu kaklu, arba jeigu vaikas per smarkiai susiveržęs kaklairaištį, jis gali apalpti.

Tikriausiai ir pati pameni ar esi patyrusi, kad paauglės labai kompleksuoja dėl savo išvaizdos, svorio, tad griebiasi įvairių dietų, neretai iš viso badauja. Tokios radikalios priemonės geruoju niekada nesibaigia. Dar viena dažna alpimų priežastis yra hipoglikemija – sumažėjęs cukraus kiekis kraujyje. Dėl to ir galvos smegenų ląstelės blogiau aprūpinamos energiją teikiančiomis medžiagomis, tad pasekmė – sąmonės netekimas. Hipoglikemija dažnai sukelia tokias būsenas, jeigu staiga padidėja organizmui tenkantis krūvis (pavyzdžiui, sportuojant mokykloje arba rašant kontrolinį darbą).


Ilgas pasiruošimas įskaitai arba kontroliniam darbui, bemiegės naktys, praleistos prie vadovėlių, nervų sistemą išsekina taip, kad nualpti galima bet kuriuo momentu, net ir nesilaikant jokios dietos. Visos anksčiau išvardintos alpimų priežastys yra susijusios su paauglystės periodu ir brendimu, tačiau pavojaus nekelia. Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad trumpalaikius sąmonės netekimus gali apsunkinti kai kurios patologinės būsenos.

Labai rimta alpimų priežastimi laikomas širdies ritmo sutrikimas (kitaip tariant – aritmija). Pasitaiko ir taip, kad dėl visko galima kaltinti įgimtą širdies ydą.

Ir, žinoma, negalima pamiršti, kad nikotino, alkoholio ir narkotikų vartojimas paauglio nervų sistemai daro toksinį poveikį ir gali paskatinti alpimus.

Ar alpimas gali būti psichinės ligos priežastimi?

Vaikų psichika yra itin lengvai pažeidžiama. Požiūrio ir vertybių sistema tokiame amžiuje dar tik formuojasi, o emocinės apsaugos nuo to, kas vyksta aplinkui, dar nėra. Dėl šių priežasčių vaikų polinkis į psichologinius ir netgi psichinius sutrikimus yra gerokai didesnis. Šiomis problemomis užsiima visas medicinos skyrius – vaikų psichologija. Alpimams ji skiria gana svarbią vietą.

Jeigu fizines alpimų priežastis galima atmesti, vadinasi, pats laikas nuvesti savo atžalą pas vaikų psichologą. Dažniausiai priežastis slypi psichologinėse problemose: sūnus arba dukra vaidina alpulį, kad išvengtų konflikto su tėvais arba išprašytų naujo žaislo. Vis dėlto kartais jos būna daug rimtesnės. Alpuliu gali reikštis, pavyzdžiui, isterija. Šis veikimo mechanizmas labiausiai paplitęs tarp paauglių mergaičių: jų sveikatai tokie „alpimai“ jokio pavojaus nekelia, nes isterijos priepuolio metu sąmonė niekada neprarandama iki galo, vadinasi, krintant nebūna traumų. Šio atvejo ypatybė yra ta, kad vaikas niekada nealpsta, jeigu yra vienas.

Stipri psichinė trauma gali sukelti vaikui vadinamąją „reaktyvinę“ psichozę – tai tarytum apsauga nuo streso. Tokiu atveju alpulys yra apsauginė psichikos reakcija į per didelį krūvį. Padėti gali psichoterapija ir psihoemocinio krūvio mažinimas.

Galima sakyti, kad alpimo priežastys dažniausiai būna visiškai nekaltos – jos išnyksta pačios, kai tik baigia formuotis nervų sistema. Vis dėlto į kiekvieną tokį epizodą būtina atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su specialistu.