Aurima Dilienė

Visų tėvų svajonė – sveikas ir laimingas vaikas. Deja, tikrovėje susiduriame su daugybe pavojų, tykančių mūsų brangiausią turtą sužaloti, peršaldyti, perkaitinti ar kaip kitaip pakenkti...

Tačiau ar tik virusai, bakterijos ir įvairūs nelaimingi atsitikimai sukelia mūsų vaikų negalavimus? Ne. Yra dar viena ligų rūšis – liga-gelbėtoja, liga-draugė. Taip, taip. Prisiminkime save vaikystėje... Argi kuri nors mama, ar net griežtas tėtis baudžia vaiką, kai šis serga, ar bara už neatliktus namų darbus, suplėšytą drabužį ar kokią kitą iškrėstą šunybę? Tikrai ne. Ką tada daro labiausiai užsiėmę tėvai? Ogi randa laisvą minutėlę ir keliauja su savo vaiku į polikliniką. Jeigu liga painesnė („skauda „tai šen, tai ten“), kartais net ligoninėje kartu pasilieka, ypač kai vaikas mažesnis. Kaip Jums atrodo, ką noriu tuo pasakyti?

Štai pavyzdys: šeimoje nesutarimai, galų gale tėtis išeina gyventi kitur, lieka mama ir dvylikametė mergaitė. Moteris labai išgyvena, verkia, gailisi nepavykusios santuokos. Tai tęsiasi apie metus. Dukra visą laiką kartu su motina, tėtis beveik nelanko, nes žmonos emocijos jo atžvilgiu neigiamos. Staiga mergaitei prasideda nepakeliamas galvos skausmas, sutrinka virškinimas, ji vemia, nieko nevalgo. Vaikų gydytoja pataria sureguliuoti mitybą, nes mokykloje ilgai užsibuvus, namuose valgo gerokai vėliau, negu reikėtų. Padaro visus reikalingus tyrimus, ir nieko blogo neranda. Gydyti nėra ką, o vaikas kenčia. Tada – siuntimas į ligoninę. Čia vėl – tyrimai, apžiūros, ir... deja, jokios organinės patologijos, kuri sukeltų tokius skausmus. Tačiau ligoninėje pradeda lankytis tėtis. Po kurio laiko mergaitės būklė ir apetitas šiek tiek pagerėja, mažiau skauda galvą. Gydymo ligoninėje laikui baigiantis, vėl nepakeliami galvos skausmai, kurių neįmanoma sumažinti jokiais vaistais. Patys išsamiausi galvos smegenų tyrimai nieko bloga nerodo. Akivaizdu – skausmo priežastys psichologinės, beje, liga šiuo atveju padeda suvienyti išsiskyrusius tėvus, o tai kelia didžiulį pavojų, nes tada vaikas niekada nenorės pasveikti – juk tai jam yra geriau negu kęsti mylimo žmogaus netektį.


Tokių pavyzdžių galima rasti be galo daug. Kiekvienas pažvelkime į save – ar sergame, kai sekasi darbas, šalia mylimasis ar mylimoji, kai planuojame kelionę į egzotišką šalį? Bet jeigu jau daugelį metų gyvename kartu su anyta, nes vis neužtenka pinigų įsigyti nuosavą būstą, vyras ką tik neteko darbo, o sūnus jau antrą kartą šį mėnesį pametė sportinę aprangą, tada paprasčiausia sloga perauga į bronchitą, o gydyti prireikia antibiotikų.

Stresas, stresas, stresas... Ypač jeigu jis nėra labai stiprus, tačiau nuolatinis, t. y. ilgai besitęsiantis (visose paminėtose situacijose būtent toks ir buvo), tuomet tai pats pavojingiausias vaikų sveikatos priešas.

Mokslininkai yra pastebėję ir tyrimais patvirtinę, kad šeimose mikroklimatas daro didžiulę įtaką ten augančių vaikų imuninei sistemai, kuri, susidurdama su natūraliais aplinkos antigenais, psichikos įtakoje gali pradėti kovoti pati prieš save, t. y. susergama autoimuninėmis ligomis. Jeigu vaikai dažnai serga, reikia atkreipti dėmesį į abiejų tėvų bei tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, juos keisti.

Labai nedaug reikia vaikui, kad jo nepultų virusai, bakterijos ir jam nereikėtų kviestis ligų į pagalbą, kad jaustųsi mylimas, suprastas ir užjaustas. Paklauskime dažniau savo vaikų: kaip tau šiandien sekėsi darželyje, mokykloje? Kas tave pradžiugino, o gal nuliūdino? Kur norėtum su manimi nueiti, nuvažiuoti? Ir neskubėkime patarinėti ar mokyti, kaip reikėtų elgtis. Vaikui reikia išklausymo, supratimo ir meilės. Tokiam, koks jis yra. Juk tai pats brangiausias mūsų turtas!