Vaiko kalbos raidos sutrikimai ankstyvame amžiuje dažniausiai nesukelia didelio tėvelių susirūpinimo. Įprastai jie viliasi, kad ši „nedidelė“ problema išsispręs savaime, vaikui šiek tiek ūgtelėjus.

Vargu ar tokį požiūrį galima laikyti teisingu, nes kalbos raidos sutrikimai gali lėtinti ir protinį vaiko vystymąsi, o tai savaime įtakos visas gyvenimo sritis: bendravimą su kitais vaikais, mokymosi rezultatus ir t.t. Negana to, kalbos raidos sutrikimai gali rodyti rimtus centrinės nervų sistemos pažeidimus, kurie galėjo atsirasti dėl gimdymo ar pogimdybinės traumos, paveldimumo ar infekcinių ligų. Todėl labai svarbu pakankamai anksti pastebėti pirmuosius kalbos sutrikimo požymius ir nustatyti juos sukėlusias priežastis.  Kuo anksčiau imsitės priemonių, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks atstatyti visas pažeistas funkcijas.

Kalbos vystymasis vyksta keliais etapais

Jau trečiąją savo gyvenimo savaitę, mažylis turėtų reaguoti į pokalbius su juo ir pradėti skleisti įvairius garsus. Nuo pusės metukų kūdikis jau bando sudėlioti paprastus skiemenukus, taigi  galima išgirsti pirmuosius (kaip tėveliai dažnai mano) žodelius, kurie kol kas nėra tikrieji žodžiai: ma-ma, ba-ba ir t.t. Kol kas tai tik lengvai tariami skiemenys, tačiau visai netrukus vaikas pradės sąmoningai kalbėti. Pirmieji žodžiai yra labai svarbūs ir dažniausiai vaikai juos ištaria sulaukę maždaug 11 mėnesių. Metukų laiko vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Pusantrų metukų mažylis turėtų aiškiai suprasti, kai su juo yra bendraujama ir netgi atlikti paprastas užduotėles. Sulaukę dvejų metukų, vaikai jau geba sudėlioti paprastus sakinius, o dar po metų – jau gana sklandžiai dėlioja savo mintis garsiai.

Jei kažkuris iš šių kalbos raidos etapų užtruko – reikėtų nedelsti ir pasikonsultuoti su specialistais, kurie padės išsiaiškinti priežastį. Gali būti, kad jokių sutrikimų nėra ir mažylio kalba tiesiog lėčiau vystosi, tačiau tikėtina, kad kalbos raidą gali stabdyti klausos sutrikimai arba psichologinės priežastys.

Kuomet 1,5-2,5 metų sulaukęs vaikas vis dar guguoja kaip kūdikis ir nebando dėlioti net ir pačių lengviausių sakinukų, tėveliams kyla pirmasis susirūpinimas: dar palaukti ar keliauti pas logopedą? Šiuo atveju patarimas labai paprastas: logopedo konsultacija ir logopediniai užsiėmimai tikrai nepakenks, taigi delsti nereikėtų. Paprastai tėveliai tikisi iš logopedų gauti konkrečias vaiko kalbos raidos prognozes, tačiau iš tiesų galimas perspektyvas numatyti galima tik kalbos terapijos seansų metu. Vieniems vaikams pavyksta labai greitai pasivyti savo bendraamžius ir netgi juos pralenkti (šiais atvejais tai tėra paprasti logopediniai sutrikimai, kurių neįtakojo rimtos priežastys), o kitiems vaikams prireikia ne vienerių metų nuolatinių užsiėmimų. Pastaruoju atveju sutrikimus dažniausiai įtakoja medicininės priežastys: motorinis, klausos arba regėjimo sutrikimas.

Logopedinių sutrikimų metu gali būti taikomi konsultaciniai gydymo metodai: logopedas pataria tėvams, kokius pratimus vaikas kartu su jais turėtų atlikti namuose ir po 2-3 mėnesių logopedas įvertina padarytą pažangą bei sudaro tolimesnę kalbos raidos vystymo programą. Jei logopedas įvertina, kad užsiėmimų namuose nepakanka, gali būti taikomos ir kitos efektyvios kalbos vystymo priemonės. Kalbos terapijos seansų metu vystoma smulkieji motoriniai rankų įgūdžiai, atliekami kvėpavimo pratimai, artikuliacinė gimnastika, mimikos pratimai, sprendžiamos loginės užduotys, žaidžiami klausos žaidimai.

Logopedinių užsiėmimų metu labai svarbu ne tik vystyti fizinius vaiko gebėjimus, bet ir stiprinti jo psichologinę būseną bei pasitikėjimą savimi. Nemaža dalis vaiko sutrikimų atsiranda būtent dėl psichologinių aspektų, todėl prieš pradedant bet kokį gydymą būtina pasikonsultuoti su specialistais.

Ar metas nerimauti?

Štai keli aspektai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį dvimečio vaiko kalboje:

• Vaikas moka mažiau nei 20 žodžių;
• Mokami žodžiai yra labai neaiškūs;
• Vaikas negali suprasti paprastų klausimų ir atlikti lengvų užduotėlių, pavyzdžiui, parodyti kur yra koks nors jam puikiai žinomas daiktas ar žmogus;
• Vaikas negali įvardinti žmonių, kurie nuolatos yra šalia jo (mama, tėtis)
• Vaikas yra atsiskyręs, nebendrauja su kitais bendraamžiais;
• Vaikas nesistengia bendrauti ir nereaguoja į pokalbius su juo.