Antivakcininiais vadinami judėjimai pamažu įgauna pagreitį visose civilizuotose pasaulio šalyse. Ne išimtis ir Lietuva. Pastaruoju metu itin padaugėjo neigiamos informacijos apie skiepus ir skiepijimąsi. Deja, daugeliui tėvų skiepai vis dar yra nesuprantama sritis, informacijos internete galima surasti įvairiausios, tačiau objektyvios – mažoka. Neigiama informacija mus pasiekia greičiausiai, galbūt todėl bet koks visuomenėje sklandantis mitas iš karto sukelia įtarimą ir baimę.

Antikūnų kova su sukėlėjais

Imuninė sistema – tai labai sudėtinga daugybės ląstelių ir organų sistema, kuri saugo organizmo genetinį pastovumą, gina nuo infekcijų ir kitų svetimų medžiagų. Viena iš imuninės sistemos užduočių yra atpažinti ligų sukėlėjus (pvz.: virusus, mikroorganizmus) ir kovai su jais mobilizuoti visas imuninės sistemos ląsteles. Pirmiausia su sukėlėju, patekusiu į organizmą, susiduria ir kovoja jau esančios kraujyje ir audiniuose ląstelės. Vėliau kovai su ligos sukėlėjais pradeda gamintis antikūnai (imunoglobulinai), kuriuos aktyviausiai gamina ląstelės, vadinamos limfocitais. Antikūnų yra labai įvairių, ir kiekvienas iš jų naikina tik tuos mikroorganizmus, jų nuodus ar svetimus baltymus, dėl kurių jis susidarė. Paprastai tariant, antikūnai nukenksmina virusus bei toksinus, mobilizuoja įvairius leukocitus, kad šie „užmuštų“ mikroorganizmus ir didesnius parazitus.

Taigi po tam tikro laiko nuo susidūrimo su svetima organizmui medžiaga (su mikroorganizmais susidūrus pirmą kartą, antikūnų sintezė efektyviausia esti tik maždaug po dviejų savaičių nuo užsikrėtimo), pradeda formuotis imuninės atminties ląstelės, kurios pagal savo sandarą taip pat priklauso limfocitams. Taigi šie limfocitai ilgam įsimena buvusio sukėlėjo savybes ir pakartotinai susidūrus su tokiais pačiais mikroorganizmais daug greičiau pradeda gaminti antikūnus – kova su ligos sukėlėju prasideda ir yra daug greitesnė. Tokiai imuninei reakcijai susidaryti jau nebereikia savaičių.

Kas vyksta pasiskiepijus?

Tiek pirmąkart susidūrus su infekcija, tiek ir įskiepijus vakciną (skiepams naudojami antigenai yra natūralūs mikroorganizmai, t. y. dažniausiai gyvi susilpninti virusai ar natūralūs ligas sukeliančių mikroorganizmų komponentai) sužadinama minėta pirminė imuninė reakcija. Maždaug per 1–2 savaites pasigamina antikūnai ir kitos imuninės gynybos pajėgos, t. y. pradeda formuotis atmintis ligos sukėlėjui (kuris, pvz., įeina į vakcinos sudėtį). Paskiepytieji įgyja apsaugą, tačiau dažniausiai ji nėra ilgalaikė. Kai įskiepijamos pakartotinės vakcinos dozės, įgyjama ilgalaikė imuninė atmintis: tai reiškia, kad jei paskiepytasis susidurs su ligos sukėlėju, nuo kurio yra paskiepytas, imuninė sistema jau atpažins jį ir labai greitai pradės kovą su juo, t. y. toks žmogus visai nesusirgs arba jam pasireikš lengvi ligos simptomai (t. y. tol, kol imunitetas visiškai sunaikins ligos sukėlėją).

Pakartotinis susitikimas su tuo pačiu ligos sukėlėju vadinamas sustiprinančia reakcija. Iki skiepijimų, kai daug žmonių sirgdavo, toks pakartotinis kontaktas ir sustiprinanti reakcija įvykdavo imunitetą turintiems asmenims susidūrus su sergančiaisiais. Paplitus skiepams, mikroorganizmų cirkuliavimas visuomenėje labai sumažėjo, todėl imuniteto aktyvumui užtikrinti būtini pakartotini vakcinų įskiepijimai.

Kodėl skiepijami vaikai

Vaikai skiepijami nuo svarbiausių ligų, kurių galima išvengti paskiepijus. Labai svarbu, kad paskiepytų vaikų procentas nuolat būtų didelis, tuomet ligos sukėlėjas nebeturi sąlygų tinkamai daugintis ir plisti.

Sklando nuomonės, kad gal geriau yra ne skiepyti, o leisti vaikui pačiam persirgti liga, kad imunitetas susiformuotų „natūraliai“. Tačiau ligos, nuo kurių skiepijami vaikai, yra sunkios, sukeliančios sunkias komplikacijas ir net mirtį, gali labai smarkiai išreguliuoti imuninę sistemą. O to, manau, nenori nei gydytojai, nei tėveliai, nei patys vaikai.

Norėčiau paminėti, kad vaikas gimsta sterilus, tad jam ypač pavojingos įvairios infekcijos. Besivystančiose šalyse (pvz., Afrikoje), kuriose nėra galimybių pasiskiepyti, kas antras vaikas iki 5 metų amžiaus miršta nuo užkrečiamųjų ligų.

Šiuolaikinės, mokslu pagrįstos vakcinacijos era prasidėjo 1796 metais. Vis dėlto skiepai nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu iki šiol vis dar yra laikomi efektyviausia profilaktikos priemone, kovojant su ligomis. Skiepijimas yra vienas iš didžiausių laimėjimų visuomenės sveikatos istorijoje bei būtina asmens sveikatos priežiūros sudedamoji dalis.

Informacija ar dezinformacija?

Literatūroje ir internete labai padaugėjo informacijos, nukreiptos prieš vakcinas ir skiepijimą. Sklando teorija, kad esą sukelia tokias sunkias ligas kaip autizmas ar išsėtinė sklerozė. Teko nemažai apie tai skaityti, tačiau manęs, kaip gydytojos ir mokslininkės, skelbiama informacija neįtikino. Visų pirma – skelbiami tyrimai buvo atlikti gana seniai (7-ajame ir 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje), o nuo to laiko medicina tikrai gerokai pažengė į priekį. Antra – atliktų tyrimų metodika neatitinka šiuolaikinių mokslinių tyrimų reikalavimų. Statistinio patikimumo ar kitokių mokslinių įrodymų tuose straipsniuose nepateikiama, tiktai atskiri klinikiniai atvejai. O tuo tarpu, kad vakcina patektų į rinką ir būtų visuotinai prieinama, būtina atlikti daugybę mokslinių tyrimų, nes be įrodymų jokia vakcina nebus patvirtinta.

Nuolat pasaulyje skiriama labai daug dėmesio vakcinacijai. Tai tikrai nėra tik keleto žmonių ar farmacinių firmų iniciatyva. Tiek mokslininkai, gydytojai, ekonomistai, kt. profesijų atstovai, tiek ir politikai skiria tam begales laiko ir pinigų, sprendimai dėl vakcinų priimami tiktai tinkamai ir nuodugniai ištyrus vakcinos efektyvumą, veiksmingumą ir, be abejo, saugumą.

Ar saugi vakcinų sudėtis?

Tam, kad vakcina būtų veiksminga ir efektyvi, ji turi būti tinkamai pagaminta. Žinoma, be priedų tokios vakcinos pagaminti neįmanoma. Kad būtų kuo mažiau nepageidaujamų reakcijų, vakcinos nuolat tobulinamos.

Į vakcinos sudėtį įeina vienas ir keletas aktyvių antigenų (ligų sukėlėjų ar jų dalių), adjuvantai (medžiagos, sustiprinančios antigenų imunogeniškumą, t. y., gebėjimą sukelti imuninį atsaką), konservantai, tokie kaip metileno glokolis, fenoksietamolis (stabilizuoja preparato komponentus ir greitai suskyla patekę į organizmą),  dezinfekantai (turintys užtikrinti vakcinų sterilumą), kitos cheminės medžiagos, bakterijų terpių (kur buvo auginamos bakterijos) pėdsakai, likę po gamybos proceso, ir tirpiklis (daugiausia fiziologinis tirpalas).

Daugiausia diskusijų sukėlė būtent dezinfektantai. Dažniausiai naudojami timerosalis (etilgyvsidabrio druska), fenolis, benzetonijaus chloridas, metilparabenzoatas. Būtent timersolis šiuo metu nebenaudojamas daugiau dėl neigiamo visuomenės požiūrio į jį nei dėl galimos žalos. Yra įrodyta, kad etilgyvsidabris, skirtingai nei metilgyvsidabris,  organizme nesikaupia, tad ir įrodymų, kad jis sukelia sunkias ligas, nėra.

Žinoma, nesiginčiju, kad pasitaiko pašalinių nepageidaujamų reakcijų paskiepijus. Dažniausiai po skiepijimo būna vietinės nepageidaujamos povakcininės reakcijos – skausmingumas, paraudimas, patinimas. Paprastai vietinė reakcija per 1–3 dienas išnyksta savaime. Įskiepijus įvairias vakcinas, gali pasireikšti sisteminis pašalinis vakcinos poveikis – trumpas bendras silpnumas, apetito stoka, galvos skausmas. Alerginės reakcijos paskiepijus pasireiškia itin retai.

Plečiasi vakcinų asortimentas

Imunologija, tuo pačiu mokslas apie vakcinas, kasdien juda į priekį. Dabar vis plečiasi vakcinų asortimentas. Šalia seniai atliekamų skiepų, skiepijama ir prieš virusinį hepatitą, erkinį encefalitą, Haemophilus influenzae sukeliamas ligas, meningokokinę infekciją, pneumokokinę infekciją, vėjaraupius, gripą, rotavirusą, ir kt.

Lietuvoje yra sudarytas vaikų skiepijimų kalendorius, pagal kurį nemokamai skiepijama nuo dešimties ligų. Tai – tuberkuliozė, hepatitas B, kokliušas, difterija, stabligė, poliomielitas, Haemophilus influenzae B tipo infekcija, tymai, raudonukė, epideminis parotitas (kiaulytė). Nuo visų šių infekcijų vakcinos yra dotuojamos valstybės. Mokamos vakcinos šiuo metu yra tos, kurios nėra įtrauktos į vaikų skiepijimo kalendorių.

Kitas aspektas: anksčiau nemokama, įtraukta į skiepų kalendorių, buvo ląstelinė kokliušo–difterijos–stabligės (DTP) vakcina, kuri vaikams dažniau sukeldavo nepageidaujamas reakcijas. Neląstelinė („švaresnė“, naujai ištirta ir pagaminta) kokliušo–difterijos–stabligės (DTP) vakcina, praktiškai nesukelianti pašalinių reakcijų, tuo metu buvo mokama. Nuo 2005 metų pagal naujai patvirtintą skiepų kalendorių neląsteline kokliušo–difterijos–stabligės (DTP) vakcina skiepijami visi kūdikiai nuo 2 mėnesių amžiaus nemokamai.

Pagal patvirtintą skiepų kalendorių 2–3-jų dienų amžiaus naujagimiai gimdymo stacionare skiepijami nuo tuberkuliozės ir hepatito B (pirmoji dozė). Naujagimiai skiepijami BCG vakcina, kuri apsaugo nuo sunkių, mirtinų tuberkuliozės formų. Vertėtų suvokti, kad mūsų situacijoje, kai sergamumas tuberkulioze gana didelis, siekia epideminį lygį, rizika apsikrėsti ir susirgti šia liga nepaskiepytam kūdikiui nemaža. Mūsų klimatinės zonos ir sergamumo tuberkulioze sąlygomis Pasaulinė sveikatos organizacija skiepijimą BCG vakcina rekomenduoja naujagimystės amžiuje.

Tik vakcina saugo nuo hepatito B

Hepatitas B yra sunki, pavojinga, dažnai įgyjanti lėtinę eigą liga. Hepatito B virusas yra 100 kartų lengviau užkrečiamas negu ŽIV, išorinėje aplinkoje išsilaiko iki 1 mėnesio. Virusas perduodamas kontaktuojant su sergančio žmogaus krauju ar kitais organizmo skysčiais. Kartais užsikrėtę asmenys nežino, kaip tai atsitiko. Maždaug 1/3 užsikrėtimų kelias yra nenustatomas.

Pagal statistinius duomenis, pasaulyje 2 mlrd. gyventojų yra ar buvo infekuoti hepatito B virusu, iš jų 350 milijonų žmonių tapo lėtiniais HBV nešiotojais, kuriems yra didesnė tikimybė mirti nuo kepenų cirozės ar kepenų vėžio, kasmet nuo HBV infekcijos ir jos pasekmių miršta apie 1 milijoną žmonių. Europoje kasmet HBV infekuojasi apie 1 milijoną žmonių. Lietuvoje yra apie 600 tūkst. gyventojų, kurie turi HBV infekcijos serologinius žymenis, apie 80 tūkst. žmonių yra HBV nešiotojai. Manau, nėra sunku įsivaizduoti  pasaulinę šios ligos reikšmę.

Deja, efektyvaus gydymo nuo šios ligos nėra. Tik vakcina gali apsaugoti nuo ligos. Tai yra efektyviausia profilaktikos priemonė. Nuo 1998 metų vakcina įtraukta į skiepų kalendorių ir naujagimiai pradedami skiepyti ja gimdymo namuose nemokamai.

Sprendimą priima tėvai

Nors mūsų šalyje patvirtintas vaikų profilaktinių skiepų kalendorius yra privalomas visiems, tačiau sprendimą dėl vaiko skiepijimo priima tėvai. Būtent jie yra atsakingi už vaiko sveikatą. Dėl įsitikinimų nesutinkantys skiepyti savo vaikų tėvai tai patvirtinti turi raštu. Jie taip pat turi nurodyti, ar atsisako tik kurio nors vieno skiepo, ar visų. Nors tokių tėvų nėra daug, tačiau mūsų, gydytojų, pareiga įspėti, kad jie labai rizikuoja savo vaiko sveikata ir gerove.

Dar norėčiau pateikti vieną komentarą tėveliams pamąstymui. Manau, daugelis jau girdėjome liūdnas žinias apie meningokokinę infekciją. Dirbdama Vaikų ligoninėje daug dažniau dabar susiduriu su tėvelių susirūpinimu ir net panika, ar tik jų vaikas neserga meningokokine infekcija. Tad jei būtų galimybė paskiepyti visus vaikus nuo šios infekcijos (o tokia galimybė yra), ar nepasinaudotumėte ja? Sukurtos vakcinos nuo tikrai sunkių ligų šiuo metu mums ir suteikia tokią galimybę…

Indrė Būtienė,
vaikų ligų gydytoja, vaikų plaučių ligų gydytoja