Žmonėms, apsisprendusiems paaukoti savo organus po mirties, klausimų apie donoro kortelę įprastai nekyla – jie arba pageidauja ją turėti, arba informuoja, kad duomenys turi būti Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre, o kortelė jiems nereikalinga. Pageidaujantys ją turėti, nešiojasi ją piniginėje ir nesibaimina, kad ją kas nors pamatys.

Donoro kortelė abejonių dėl savo saugumo sukelia tiems, kurie nėra apsisprendę dėl organų donorystės po mirties, kurie turi mažiau informacijos apie donorystę ir vadovaujasi sukurtais mitais.

„Ar donoro kortelė gali atstoti asmens dokumentą? Ar donoro kortelė suteikia kokių nuolaidų parduotuvėje? Kai nešiosiuosi donoro kortelę, ar niekas manęs nepagrobs dėl donorystės? Ar mane gydys ligoninėje?“ – tokių klausimų susitikimų su visuomene metu neretai sulaukia Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai.

Turi būti konstatuota smegenų mirtis

Donoro kortelė – tai ne asmens dokumentas. Ji tik simboliškai patvirtina, kad pilietis savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus, ląsteles ir (ar) audinius transplantacijai ir jo duomenys yra įtraukti į Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorų bei recipientų registrą. Tačiau tai nereiškia, kad šis žmogus donoru tikrai taps: pagrindinė organų donorystės sąlyga – žmogui ligoninės reanimacijos skyriuje turi būti konstatuota smegenų mirtis. Jeigu asmuo, pasirašęs sutikimą po mirties aukoti savo organus donorystei, miršta kitokia mirtimi (pavyzdžiui, namuose – dėl širdies ar kitų lėtinių ligų, miršta staiga gydymo įstaigoje ne reanimacijos skyriuje, žūsta avarijoje, nusižudo, nuskęsta ar pan.), organų donoru jis netampa.

Donorais tapo vos penki kortelės turėtojai

Lietuvoje sutikimą po mirties tapti organų ir (ar) audinių donorais jau yra pareiškę 21 650 gyventojų – 7509 vyrai ir 14 141 moteris. 313 žmonių, pasirašiusių sutikimą donoro kortelei gauti, jau yra mirę. Tačiau iki šiol nuo 2000-ųjų, kai donoro kortelė buvo įteisinta, potencialiais donorais tapo vos penki šios kortelės turėtojai. Kiti 308 mirusieji organų donorais netapo, nes jų mirties priežastis buvo ne smegenų mirtis, po kurios inicijuojamas donorystės procesas.


Nors donoro kortelės savininkai donorais tampa itin retai, jų pasiryžimas pasirašyti sutikimą donorystei yra kilnus poelgis, kuris palengvina mirusių artimųjų, kuriems tenka šią akimirką skubiai ir netikėtai nutarti dėl donorystės, apsisprendimą.

Duomenys įtraukiami į registrą

Pasirašyti sutikimą po mirties paaukoti savo organus donorystei galima ne tik gydymo, bet ir kitose įstaigose, kuriose dirba sveikatos priežiūros specialistai, farmacininkai. Taip pat tai galima padaryti interneto svetainėje www.transplantacija.lt.

Sutikimas registruojamas įstaigoje, kurioje buvo pasirašytas, ir registruotu laišku siunčiamas į Nacionalinį transplantacijos biurą (toliau – Biuras). Čia sutikimas užregistruojamas, o asmens duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą. Jei asmuo pageidauja, Biuras nurodytu adresu išsiunčia jam donoro kortelę.

Tačiau tai tėra tik simbolinis patvirtinimas, kad žmogus savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus transplantacijai, todėl jei asmuo nepageidauja turėti donoro kortelės, ji jam ir nesiunčiama. Jei žmogus nenori, jis donoro kortelės gali ir nesinešioti, o kaip savo valios išraišką – laikyti namuose.

Ištikus nelaimei ir reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį, šio skyriaus gydytojai susisiekia su budinčiu Biuro koordinatoriumi, kuris Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre patikrina, ar pilietis buvo išreiškęs savo valią dėl organų donorystės.

Beje, žmogus gali pasirašyti ne tik sutikimą bet ir nesutikimą organų donorystei – ši valia taip pat įtraukiama į minėtą registrą. Į šį registrą įrašoma ir pasikeitusi asmens valia dėl donorystės.

Jei žmogus donoro kortelę pameta, Biure jam išduodamas kortelės dublikatas.