Astma kankina žmoniją jau ilgai – pirmą kartą liga minima Egipto papirusuose prieš 3500 m. Hipokratas jai davė pavadinimą, o senovės Romos laikais ji buvo susieta su fizine veikla. Pirmąjį išsamų aprašymą paliko Marko Aurelijaus asmeninis gydytojas. Įvairiuose šaltiniuose ji buvo minima ir vėliau, tačiau tik XIX a. prancūzas  René Laennec apibrėžė astmą ir apibūdino ją taip, kaip ji suprantama ir šiandien.

Priežastys

Už gyvenimo didmiestyje patogumus tenka brengiai mokėti (ir ne tik finansine prasme). Statistika negailestinga: astma serga vienas iš dvidešimties jame gyvenančių suaugusiųjų ir kas penktas vaikas – čia sergančiųjų ir toliau sparčiai daugėja, tuo tarpu kaimo vietovėse jų skaičius išlieka mažesnis ir daugmaž pastovus.

Ši lėtinė liga nepasigaili nei didelių, nei mažų, nei naujagimių, kelia daugybę klausimų (į kai kuriuos iš jų atsakymų kol kas dar niekas nesurado), kliudo gyventi visavertį gyvenimą ir veikia visas jo sferas – asmeninę, šeimos, socialinę ir ekonominę. Dažniausiai pasireiškia kaip alerginė reakcija, galinčia sukelti net mirtį, tačiau tyrimų rezultatai neleidžia šimtu procentų patvirtinti šios prielaidos.

Ligą sunku apibrėžti – priepuoliai gali pasireikšti skirtingai net ir tam pačiam žmogui. Žinoma tik tiek, kad tai – lėtinio pobūdžio uždegiminė plaučių liga, sukelianti kvėpavimo takų susiaurėjimą, dėl kurio sutrinka plaučių ventiliacija, alveolių ir kraujo aprūpinimas deguonimi, ir žmogus pradeda dusti. Nors įprasta manyti, kad ji atsiranda dėl alergijos, svarbų vaidmenį atlieka ir kiti veiksniai, pavyzdžiui: šis nedžiuginantis palikimas labai dažnai yra perduodamas iš kartos į kartą.

Atsižvelgiant į astmos priežastį, skiriami du jos tipai: alerginė ir kylanti dėl vidinių priežasčių (tai gali būti reakcija į psichologinius dirgiklius ir stresines situacijas, nesteroidinių vaistų netoleravimo, skysčių nutekėjimo į stemplę ar skrandį požymis; ji gali kilti dėl kvėpavimo takus dirginančių garų, polipų sinusuose arba nosyje). Statistika rodo, kad pirmasis tipas sudaro nuo 70 iki 85 % visų astmos atvejų, jam būdingas sezoniškumas.

Aplinkos teršalai (suodžiai, dyzelinio variklio išmetamųjų dujų dalelės, ozonas, azoto oksidas, sieros turintys junginiai) nelaikomi astmos priežastimi, tačiau išprovokuoja jos priepuolius. Aplinkos atmosferos užterštumas taip pat sustiprina ir kai kurių alergenų (pavyzdžiui, žiedadulkių) neigiamą poveikį.


Tabako daroma žala taip pat didžiulė. Nebūtina rūkyti patiems – dūmai (tiksliau, kenksmingos tabako dalelės) išlieka patalpoje net keletą dienų, tad nuo lankymosi rūkančių giminių namuose geriau susilaikyti. Nevertėtų ir leisti, kad kas nors rūkytų ir jūsų namuose ar automobilyje, ypač jei turite mažų vaikų – šis veiksnys itin skatina astmos vystymąsi, o tokios „dovanėlės“ jūs tikrai norėtumėte mažiausiai.

Apie maisto priedus, konservantus, dažiklius, kvapiklius net ir kalbėti neverta – jų poveikis žinomas visiems. Ne paslaptis ir tai, kad buitinė chemija dirgina ne tik odą, bet ir kvėpavimo takus, tad prieš jas pirkdami turėtumėte atidžiai perskaityti etiketes.

Atskirai reikėtų paminėti ir astmą, susijusią su fizine veikla. Priepuolį gali sukelti sportuojant įkvėptas šaltas oras: atliekant intensyvius pratimus jo į plaučius patenka daugiau, tačiau jis nespėja sušilti – ši užduotis tenka bronchams. Sutrikusi jų veikla išprovokuoja priepuolį, todėl treniruočių gryname ore ankstų rytą arba vėlų vakarą (ypač žiemą) reikėtų atsisakyti. Nors tokiu atveju patariama apsivynioti burną ir nosį šiltu šaliku, iškvėpti garai ir atidrėkusi medžiaga gali nušaldyti odą.

Kaip ji pasireiškia?

Įrodyta, kad sergantys astma kenčia nuo lėtinio bronchų uždegimo (net ir tada, kai jaučiasi neblogai), sukeliančio bronchų hiperaktyvumą. Tai reiškia, kad jie daug jautriau reaguoja į „nekaltus“ veiksnius. Vis dėlto dažniausiai priepuolių priežastimi tampa alergijos, virusų sukeliamos infekcijos, fiziniai pratimai ir dūmai. Į šiuos dirgiklius reaguojantis ypač jautrus bronchų paviršiaus sluoksnis ima tinti ir išskirti gleives, sukeldamas spazmą ir kvėpavimo takų nepraeinamumą.

Kad žmogus serga astma, galima spręsti iš kvėpavimo: atsiranda kosulys, švokštimas kvėpuojant ir dusulys. Kosulys iš pradžių būna sausas, tačiau po kelių dienų tampa drėgnas, atsikosėjama su gleivėmis. Kvėpuojant girdimas švilpuką primenantis garsas, ligonis skundžiasi, jog jam skauda, jis dūsta: atrodo, kad įkvėptas oras nepasiekia plaučių – tai bronchų spazmų pasekmė.

Šie simptomai pasireiškia kartu arba atskirai, gali skirtis jų trukmė, intensyvumas ir dažnumas: paprastai epizodai kartojasi su kelių dienų pertraukomis, tačiau nutinka ir taip, kad po kelis kartus per dieną; priepuoliai užeina staiga ir trunka trumpai, arba tęsiasi be pertraukos keletą parų. Naktimis situacija pablogėja dar labiau.