Praėjusio amžiaus viduryje psichiatrė Elisabeth Kubler-Ross tyrinėjo žmones, sergančius nepagydomomis ligomis ir jau mirusių ligonių artimuosius siekdama daugiau sužinoti apie gedėjimo dėl netekties procesą. Savo įžvalgas ji aprašė knygoje „Apie mirtį ir mirimą“, kur išskyrė penkis šio proceso etapus: neigimą, derybas, pyktį, liūdesį ir susitaikymą. „Asmens sveikatos klinikos“ psichologė, psichoterapeutė Vita Čioraitienė sako, kad šie aprašyti procesai aktualūs ir šiandien, o geresnis šių reakcijos stadijų supratimas gali padėti tiek pačiam ligoniui, tiek tiems, kas yra šalia jo.
Neišvengiama reakcija į pokyčius
Pasak V. Čioraitienės, šios gedulo stadijos gali būti pritaikytos bet kokiems didesniems gyvenimo pokyčiams – mirčiai, ligai ar darbo netekimui. Tai, kiek laiko žmogus išbūna vienoje iš šių stadijų – labai individualu: kai kurios jų gali praeiti greitai, o kai kurios tęstis metų metus. Be to, skirtingiems žmonėms tos penkios stadijos nevienodai svarbios ir skirtingai trunka.
„Pirminė natūrali žmogaus reakcija į ligos diagnozę yra šokas. Prieš tai gyvenimas ėjo sava vaga – gal jaučiausi kiek labiau pavargęs, kiek prastesnės nuotaikos, bet tikrai buvau sveikas. Ir štai po eilinio sveikatos patikrinimo – mirtina arba nepagydoma liga. Natūralu, kad žmogus iš pradžių netiki diagnoze“, – sako Vita Čioraitienė.
Praėjus pirminiam šokui ateina neigimo stadija, kurioje žmogus gali užtrukti ilgam. Ligonis nepripažįsta diagnozės, gali pradėti ieškoti kito gydytojo, išgiršti kitą nuomonę. Dažniausiai apie diagnozę vengia sakyti artimiesiems. Iš savo patirties psichologė pasakoja atvejį, kai moteris, sirgusi onkologine liga, atvykusi darytis operacijos onkologijos institute artimiesiems sakėsi išvykusi į komandiruotę.
Neigimo stadijoje žmogus užstrigti gali ir visam gyvenimui. Pvz., sergantis diabetu žmogus gali nesirūpinti savo sveikata – neprižiūrėti mitybos, negerti vaistų, rūkyti ar vartoti alkoholį – ir taip tik skatinti jos progresą.
Praėjus neigimo stadijai, žmogui pradeda kilti pyktis. Kodėl taip atsitiko būtent man? Už ką? Ją keičia derėjimosi stadija. Pasak „Asmens sveikatos klinikos“ specialistės, šioje stadijoje žmogus stengiasi pakeisti gyvenimą, būti „geras“ ir taip „išsiderėti“ sveikatą. Neretas atvejis, kai šią stadiją išgyvenantys žmonės kreipiasi į ekstrasensus, išbando netradicinę mediciną.
Praėjus deryboms ir suvokus, kad liga neišvengiama, žmogų apima didelis liūdesys, abejingumas. Po šio depresijos etapo turėtų ateiti susitaikymo stadija – visgi procesas gali užtrukti, nes žmogus ne taip greitai išmoksta priimti ligą.
Artimiesiems gali būti net sunkiau
„Asmens sveikatos klinikos“ specialistės patirtis rodo, kad aplinkiniams gyventi su žinia apie artimojo ligą gali būti netgi sunkiau nei pačiam ligoniui.
„Dažniausiai išgirdus apie artimojo ligą apima liūdesys ir didelis bejėgiškumas – mano mylimas žmogus kankinasi arba miršta, o aš niekaip negaliu jam padėti. Be to, ligonis tampa jautresnis, nekantresnis, pažeidžiamesnis, tad dažnai artimieji nežino, kaip prie jo prieiti, bendrauti. Jam pradėjus kalbėti apie mirtį, artimieji dažnai linkę jį stabdyti, neleidžia išsakyti baimių. Kai kuriais atvejais netgi imama jo vengti, kas ligoniui sukelia vienatvės, izoliacijos jausmą. “, – sako V. Čioraitienė.
Psichoterapeutė dalinasi istorija, kurią prieš daug metų pasakojo vienas iš jos pacientų – apsirgus onkologine liga ir gulint ligoninėje jam teko pačiam skambinti aplinkiniams ir sakyti „aš vis dar gyvas ir tiesiog noriu su jumis pasikalbėti“.
V. Čioraitienė sako, kad nereiktų pasakoti savo negalavimo istorijų, sergančio žmogaus tuščiai guosti, sakyti, kad viskas bus gerai – juk tai dauguma atveju ir nebūna tiesa. „Reaguoti reikia labai žmogiškai – pabūti šalia, paverkti, papykti, pasijuokti kartu, nebijoti kalbėtis apie pokyčius. Svarbiausia – pakantumas ir žmogiškumas, pagalvojimas, o kaip aš jausčiausi savo artimojo situacijoje? Taip pat savo nerimu galite pasidalinti su ligoniu“, – pataria psichologė.
Jos teigimu, su sergančiu žmogumi nereiktų elgtis kaip su ligoniu. Taip pat nesistengti pakeisti jo elgesio, jei jis neigia savo ligą ir, pvz., toliau rūko. Svarbu suprasti, kad toks elgesys – žmogaus pasirinkimas ir jis turi teisę taip elgtis. Artimieji gali tik patarti, išsakyti savo nuomonę, tačiau nesitikėti, kad po jų žodžių ligonio elgesys iš esmės pasikeis.
„Kartais ligoniai gali jaustis, kad artimieji juos ne iki galo supranta, išklauso. Pvz., žmogus sako, kad jie niekada nesupras, ką reiškia kai aš girdžiu balsus galvoje ir jie man labai trukto dirbti. Todėl geras pagalbos, paramos, supratimo šaltinis tokiu atveju gali būti savitarpio pagalbos grupės, psichoterapija – artimieji mylimą žmogų turėtų nukreipti ten“, – sako specialistė.
Liga gali tapti galimybę geriau pažinti save
Pasak V. Čioraitienės, žmonėms išgirsti apie ligą labai sunku, tad dalis jų renkasi geriau nežinoti: net jei jaučiasi prastai, nesikreipia į gydytoją, reguliariai nesitikrina sveikatos ir pan. Išgirdę ligos diagnozę jie linkę neigti realybę, tikėtis stebuklo. Tačiau liga gyvenimą gali pakeisti ir į gera.
„Geriau suprasdamas, kad jam likęs ribotas laikas, žmogus tampa laisvesnis, labiau įsiklauso į save, tad lengviau atsisako nemėgstamų dalykų, pasako „ne“. Pasitaiko istorijų, kai žmogus palieka nelabai mėgtą darbą ir likusį laiką skiria kelionėms ar buvimui su šeima“, – teigia V. Čioraitienė.
Jos teigimu, sergant sunkia liga svarbiausia neužsisklęsti, neatsiriboti nuo aplinkinių. Dalis žmonių vengia kalbėti apie ligą taip norėdami apsaugoti savo artimuosius, nenervinti jų. Tačiau taip tik dar labiau atstumia juos nuo savęs, nesudaro galimybių tinkamai atsisveikti, kartu kokybiškai praleisti likusį laiką. Tiek artimųjų, tiek savitarpio pagalbos grupių ar psichoterapinis palaikymas, gali palengvinti buvimą su liga, o kai kuriais atvejais net pašvelninti jos simptomus.
Sužinoję apie ligą, žmonės gali būti linkę užbėgti įvykiams už akių, pradėti save laidoti per anksti. Psichologė pataria stabdyti tokia mintis ir pasakyti sau, kad spręsiu tik tada, kai išgirsiu blogas naujienas. Jas išgirdus, nereiktų bėgti nuo savo emocijų – reikia leisti sau paliūdėti, paverkti, papykti.
Galų gale, svarbiausia savęs paklausti – o ką dar aš galiu spėti nuveikti? Galbūt verta leistis į kelionę, parašyti memuarus ar skirti daugiau laiko šeimai. V. Čioraitienės teigimu, svarbu iki pat paskutinės akimirkos išlaikyti smalsumą ir vaiką savyje, skatinti save veikti dalykus, kurie teikia malonumą. Svarbiausia nelaidoti savęs anksčiau laiko, domėtis gyvenimu, tuo, kas vyksta aplinkui, nors kartais tai gali būti ir labai sunku.
