Toksemija – apsinuodijimas kraujo nešiojamais toksinais, patenkančiais į organizmą iš aplinkos arba susidarančiais pačiame organizme (pvz., irstant mikrobams). Pats terminas kilęs iš graikiškų žodžių „toxikon“ (liet. nuodai) ir „haima“. Kaip ir kodėl šis apsinuodijimas pasireiškia ir ką reikėtų daryti?
 
Toksemijos priežastys

Išskiriamos kelios toksemijos atsiradimo priežastys.
 
Pirmoji – natūralus organizmo darbas: mūsų organizme vyksta įvairūs procesai, po kurių lieka „šiukšlių“, natūralių skilimo produktų.
 
Antroji – sąmoningas ar nesąmoningas organizmo maitinimas tuo, kas negali tapti struktūriniu kūno vienetu (blogu maistu, užterštu vandeniu, oru, vaistais, tabaku, alkoholiu ir t.t.).

Žmogaus organizmas panašus į didelę statybos aikštelę, kurioje tuo pat metu atliekami ir statybos, ir rekonstrukcijos darbai. Jame be paliovos vyksta dideli pokyčiai. Kasdien 1 % kraujo kūnelių žūsta, ir jas turi pakeisti naujos (t.y. kasdien reikia iš naujo „pagaminti 8-9 g hemoglobino).

Vidutinė leukocitų gyvenimo trukmė – 8-10 dienų. Kepenų baltymas ir kraujo plazma per 10-20 dienų atsinaujina per pusę. Žmogaus odos baltymas visiškai atsinaujina maždaug per 160 dienų.

Mūsų skonio receptoriai ant liežuvio (jų, priklausomai nuo amžiaus, turime 10-20 tūkst.) gyvena ilgiausiai 10 dienų, bet paprastai atsinaujina kur kas greičiau - kas 3 valandas. Net plaukai turi ne tik nuolatos formuotis, bet dar ir augti (per metus maždaug apie 12 cm). O plaukus taip pat sudaro baltymai.

Svarbu ir tai, kad kraujyje kasdien susikaupia nemažai negyvų, atitarnavusių ląstelių. Jų liekanos bei skysti audiniai (kraujas, limfa, fermentai ir t.t.) irsta, virsta labai nuodingais ptomainais – organiniais azoto junginiais, atsirandančiais pūvant baltymams (pvz., gendant mėsai).

Organizmas nuolat eikvoja daug energijos, kad pašalintų šiuos nuodingus junginius. Kol organizmui jos pakanka, jis be didesnių problemų išsivalo pats.
 
Nuo pat gyvybės užsimezgimo pradžios, dar embriono stadijoje, į ląsteles įsiskverbia motinos kraujo atnešti mikrobai, tačiau, nepaisant to, vaisiaus susirgimai išlieka labai retu reiškiniu.

Seniai žinoma, jog gyvo organizmo vienovė su mikrobais gyvybės tąsai tokia pat būtina, kaip ir mikrobų bei grybų vienovė - augalų gyvenimui.

Trečioji toksemijos atsiradimo priežastis – mūsų organizme gyvenančių mikroorganizmų gyvybinės veiklos produktų skilimo sankaupos kraujyje. Paprastai, jei organizmas turi pakankamai energijos, jis nukenksmina ir pašalina irimo produktus iš savo kūno, ir šie jam nėra pavojingi.

Ir galiausiai toksemiją gali sukelti organizmo nepakankamai įsisavinti (neasimiliuoti) produktai.
 
Kodėl į organizmą patekę produktai kartais įsisavinami nepakankamai?

Mes įpratome prieš valgydami pakeisti maisto produktų struktūrą (t.y. termiškai juos apdorojame, laikome ilgą laiką šaldytuve ir pan.). Tokio maisto žmogus negali iki galo suvirškinti ir įsisavinti.

Organizmui tenka eikvoti daug energijos, kad iš tokio maisto būtų bent šiokios tokios naudos. Šalutiniai netinkamo virškinimo, blogo įsisavinimo produktai – didelis kiekis organizme likusių toksinių medžiagų.

Kaupiantis neįsisavintam maistui organizmas po truputį netenka jėgų, organai susidėvi, o didžiausią pavojų kelia apimanti toksemija.

Kūne cirkuliuojantis kraujas išnešioja nuodus į visas ląsteles, užteršia audinius ir vidaus organus. Veikia abipusės priklausomybės dėsnis: kuo daugiau prisikaupia toksinių atliekų, tuo labiau auga kūno masė, o kartu didėja ir įvairių ligų, negalavimų rizika.
 
Kuo pavojingi toksinai?


Toksinai pasižymi rūgštine reakcija. Kuo daugiau toksinų organizme, tuo labiau pažeidžiama rūgščių ir šarmų pusiausvyra (o ji yra gyvybės ir geros sveikatos pagrindas). Tokia pusiausvyra labai priklauso nuo sąlyginai pastovių tarpląstelinių ir ląstelių vidaus vandenų išsaugojimo proporcijų organizmo audiniuose.
 
Šis skysčių santykis dažnai kinta, o individo gyvybinės veiklos proceso metu vyksta nuolatinė skysčių savireguliacija. Tačiau jeigu pokyčiai peržengia ribas, pažeidžiama rūgščių bei šarmų pusiausvyra, sutrinka medžiagų apykaita.

Apie tai praneša tam tikri požymiai, kuriuos dera laikyti normalia fiziologine reakcija, organizmo siekiu išsaugoti pastovų bendrųjų vandenų balansą.

Gyvybės ir sveikatos dėsnis toks: jeigu organizme nebus nuolatos palaikoma tinkama rūgščių ir šarmų pusiausvyra, normalus funkcionavimas ir netgi egzistencija taps neįmanomi.

Trumpai tariant, norint gerai jaustis, būtina sureguliuoti šarmų ir rūgščių kiekį organizme. Priešingu atveju, vykstant apykaitos procesams susidarys angliarūgštė, šlapimo, pieno bei kitos rūgštys.

Be to, kasdien vartojamas maistas irgi gausus rūgščių bei šarmų. Todėl būtina žinoti, kokiomis sąlygomis sutrikdoma rūgščių ir šarmų pusiausvyra, o svarbiausia - kaip ją išsaugoti.
 
Kas yra alkalozė ir acidozė?

Būna taip, kad šarmų kiekis organizme tampa per mažas, o rūgščių –  per didelis. Acidozė – tai rūgščių perteklius organizme, alkalozė – priešinga būklė, kai organizme per daug šarmų.

Pastarieji du terminai reiškia ne tik fiziologinius ir cheminius pokyčius, bet ir kvėpavimo bei šlapinimosi sutrikimus. Medikai šiuos pokyčius laiko ligomis.

Jeigu ilgą laiką organizme kaupiasi dideli rūgščių kiekiai, pasireiškia tipiškos ligos: diabetas, inkstų susirgimai, gastroenteritas ir pan. Kai organizme ilgą laiką per daug šarmų, būdingas skrandžio susiaurėjimas, sąstingis.
 
Naujas požiūris į sveikatą

Kaip minėta, tinkama rūgščių ir šarmų pusiausvyra užtikrina gerą sveikatą. Tačiau jeigu ji išsiderina, iškyla problemų. Nukrypimo į rūgščių pusę atveju organizmas tuojau pat pradeda naudotis šarmų rezervu. Šis procesas pasireiškia temperatūra, koma, paralyžiumi, kraujingu skrepliavimu, viduriavimu, dusuliu, kvėpavimo takų susirgimais, hematurija ir t.t.

Visa tai nėra ligos – tik požymiai, kad organizmas siekia atkurti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Šis procesas yra kompensacinis. Anksčiau tokie procesai laikyti liga, tačiau naujas požiūris į sveikatą byloja, jog kompensacinis procesas – viso labo fiziologinė savisauga, besipriešinanti bendram organizmo apnuodijimui jo paties išskirtais produktais.
 
Todėl užuot puolus mušti šiek tiek pakilusią temperatūrą vaistais, rekomenduojama suteikti organizmui galimybę pačiam susidoroti su negalavimu. Tai reiškia, jog karščiavimas turėtų reguliuotis savaime (nors būna atvejų, kad to padaryti neleidžia fizinė ligonio būklė – tada vaistai yra būtini).

Jeigu ligonis silpnas ir reikia numušti temperatūrą, galima įtrinti kūną obuolių actu suvilgytu lininiu audiniu. Tačiau daugelis bijo aukštos temperatūros, manydami, esą galinga baltųjų kraujo kūnelių griaunamoji jėga gali įveikti raudonuosius kūnelius.

Smarkiai karščiuojančiam ligoniui geriausia gulėti lovoje ir gerti kuo daugiau šiltų gėrimų, turinčių vitaminų C, A ir E (arbatų su citrinos sultimis, erškėtuogių, aviečių lapų, juodųjų serbentų arbatos).
 
Kaip išvengti rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimų?

Pirmiausia reikia paisyti gėrimo režimo: gerti arba tyrą vandenį, arba vandenį su medumi ir obuolių actu (iki 4 stiklinių per dieną), vandenį su citrinų sultimis, arba erškėčių vaisių, aviečių lapų, juodųjų serbentų arbatą.

Organizme nuolat vyksta konkurencinė kalio ir natrio kova. Edemos, ascitas - tai kalio stygiaus kraujyje apraiškos. Mūsų organizme ir jo skysčiuose turėtų būti 50 % kalio ir tik 15 % – natrio. Todėl valgomosios druskos reikia vartoti kaip galima mažiau, stengtis pakeisti ją augaliniais produktais – pavyzdžiui, svogūnais, česnakais, krienais, ridikais, salierų žalėsiais, petražolėmis, kmynais, krapais ir t.t.

Į savo meniu būtinai įtraukite produktus, kuriuose gausu kalio druskų. Pagrindiniai jų šaltiniai – špinatai, agurkai, keptos bulvės, morkos, petražolės, šparagai, krienai, kiaulpienės, česnakai, juodieji serbentai, kopūstai, greipfrutai, ridikai, pomidorai, džiovinti abrikosai, razinos, ankštinės kultūros, ruginė duona, avižų kruopos.