Hiperhidrozė – tai terminas, reiškiantis padidėjusį, gausų prakaitavimą. Dažniausiai šios gana retos, tačiau nemalonios ligos požymius galima pastebėti pažvelgus į žmogaus rankas.

Kodėl kai kurie individai suserga šia liga? Kokios gali būti jos priežastys? Ar yra kokių nors efektyvių priemonių, padedančių įveikti šią problemą?

Visų pirma reikėtų pastebėti, kad specialistai iki šiol nelabai sutaria, kuriai sričiai šią bėdą reikėtų priskirti: kosmetologijai ar vis dėlto medicinai? Tiesa, jeigu anksčiau pacientai su tokia „diagnoze“ dažniausiai mindavo kosmetologijos kabineto slenkstį, šiandien situacija kardinaliai pasikeitė: daugelyje šalių gausus prakaitavimas jau oficialiai laikomas viena iš ligų.

Be jokių abejonių, pagrindinės hiperhidrozės atsiradimo priežastys glūdi pačiame žmogaus organizme. Viena iš jų – nervų sistemos sutrikimai. Tikriausiai ne kartą pastebėjote, kad ko nors bijant, jaudinantis arba atsidūrus kokioje nors stresinėje situacijoje, veikiančioje mūsų smegenis kaip stiprus dirgiklis, mes visada pradedame gausiau prakaituoti.

Antra – per gausus prakaitavimas gali būti netaisyklingos medžiagų apykaitos pasekmė. Prastas maistas, nesubalansuota mityba, vienas kitas žalingas įprotis, tingumas ir nenoras (arba negalėjimas) užsiimti kokia nors fizine veikla – tai netinkamo gyvenimo būdo, pražūtingai veikiančio metabolizmo procesus, atributai. Jeigu sutrinka mūsų organizmo veikla, susidaro palankios sąlygos gausiam prakaitavimui.

Akivaizdu, kad jeigu vidinė žmogaus sistema yra pakankamai stipri ir atspari, priežasčių dėl ko nors jaudintis kaip ir nėra: šiek tiek paprakaitavome, ir viskas. Prieš akis iškyla visai kitas paveikslas, jeigu imunitetas yra nusilpęs. Tokiais atvejais hiperhidrozė greičiausiai nepraleis progos ir puls, kai tik mažiausiai to tikėsimės.

Klaidinga manyti, kad jeigu prakaitavimas yra neskausmingas, vadinasi, ir nepavojingas, kad dėl to nereikia sukti sau galvos. Atrodytų, na ir kas, kad prakaitas liejasi upeliu? Juk tai pataisoma! Tačiau taip dažniausiai įsivaizduoja būtent tie žmonės, kurie niekada akis į akį nesusidūrė su šia problema.

Visai kitaip atrodo tiems, kuriems hiperhidrozė yra puikiai pažįstama. Jeigu praktiškai be paliovos tekantį prakaitą dar galima kaip nors pakęsti fiziškai (tarkim, visada turėti po ranka daug popierinių servetėlių), žvelgiant iš psichologinės perspektyvos, tai – tikrų tikriausia katastrofa. Didžiausias nepatogumas šiuo atveju yra tas, kad prakaituojantis žmogus drovisi pakelti ranką, prie ko nors prisiliesti. Sutikite, kad liesti drėgnus ir lipnius delnus nori tikrai ne kiekvienas. Galiausiai tokia, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nekaltutė „smulkmena“ gali sugadinti santykius su aplinkiniais.

Be viso to, padidėjęs delnų prakaitavimas kliudo išlaikyti rankose įvairius daiktus ir įrankius, kurie tiesiog ima ir išslysta, ir dirbti su dokumentais. Kyla keblumų netgi intymioje sferoje.

Vis dėlto nusiminti ir pasiduoti neverta, kaip ir imti šios ligos per daug giliai į širdį – antraip toks požiūris tik dar labiau pakenks. Neįveikiamų sunkumų nebūna – tereikia rasti savyje jėgų su jais susidoroti.

Savaime suprantama, kad pirmas dalykas, kurį reikėtų padaryti – tai pasikonsultuoti su gydytoju. Tikras specialistas padės ne tik nustatyti ligos sudėtingumo lygį, bet ir paskirs atitinkamą gydymą.

Šiuolaikinė medicina šios problemos išvargintiems žmonėms gali pasiūlyti tikrą išsigelbėjimą – simpatektomiją (simpatinio nervo dalies pašalinimo operaciją). Kaip tikina gydytojai, galima duoti beveik šimto procentų garantiją, kad chirurginė intervencija iš  tiesų padės efektyviai pašalinti problemą.

Tiesa, yra vienas svarbus niuansas: tikėtina, kad pirmosiomis dienomis po simpatektomijos hiperhidrozė pereis į kitas kūno dalis. Tai vadinama kompensacine hiperhidroze. Tačiau, kaip teigia specialistai, ši būsena yra laikina ir greitai praeina.

Be to, reikėtų pažymėti ir tai, kad simpatektomija draudžiama žmonėms, sergantiems plaučių arba širdies nepakankamumu, tuberkulioze, emfizema ir pleuritu. Niekas nėra apsaugotas nuo galimų komplikacijų, todėl spręsti, ar ryžtis operacijai, tenka pačiai „aukai“.

Kitas kovos su gausiu prakaitavimu būdas – botulino toksino injekcijos (tai stipriausia mokslui žinoma nuodinga medžiaga). Gydymo esmė tokia: į vietas, kuriose yra prakaito liaukų, daroma injekcija ir suleidžiama medžiaga, laikinai blokuojanti simpatinio nervo dalį. Poveikis trunka nuo kelių mėnesių iki vienerių metų – tai priklauso nuo individualių kiekvieno žmogaus organizmo ypatybių.

Alternatyva minėtiesiems dviems metodams gali būti „močiučių receptai“, kitaip tariant, liaudies medicinos priemonės. Jos gal ir nėra tokios efektyvios, tačiau kainuoja tikrai daug mažiau, be to, gana saugios. Svarbiausia turėti šiek tiek laiko ir įveikti savo tingulį.

Jeigu ir jus kamuoja gausus prakaitavimas, galite išbandyti gydomąsias vaistažolių voneles:

• Gluosnio žievės vonelė. 2 šaukštus smulkintos gluosnio žievės užpilkite 2 stiklinėm šalto vandens, palikite pastovėti 8–9 valandas. Nukoškite ir šiame antpile palaikykite rankas 5–15 minučių.
• Gydomoji vonelė. Sumaišykite po valgomąjį šaukštą šalavijų, dilgėlių, čiobrelių ir jonažolių, užpilkite 2 stiklinėm verdančio vandens ir pavirkite ant silpnos ugnies 30 minučių. Palaikykite 30–40 minučių, kad pritrauktų. Nuovirą atvėsinkite, nukoškite ir palaikykite jame rankas 20–25 minutes. Atlikite šią procedūrą dešimt dienų iš eilės.
• Ąžuolo žievės vonelė. Šaukštą smulkintos žaliavos užpilkite puse litro verdančio vandens. Pavirkite ant silpnos ugnies 10 minučių, palikite valandai, kad pritrauktų, nukoškite. Įpilkite šaukštą citrinos sulčių ir atvėsinkite. Pamirkykite rankas 15–20 minučių, tada nusausinkite jas rankšluosčiu ir pasitepkite minkštinamuoju kremu. Kursą sudaro 10 procedūrų. Per savaitę vonelę reikia pasidaryti 2 kartus.

Žinoma, šie patarimai nepadės visiems laikams atsikratyti hiperhidrozės, tačiau jūsų būklė taps pastebimai geresnė.