Kalbėti apie psichines ligas, o ypač apie šizofreniją, – vis dar tabu. Ši diagnozė aukštyn kojomis apverčia ne tik paties sergančiojo gyvenimą, bet ir tampa nemenku išbandymu artimiausiems jo žmonėms. Kada ir kokios pagalbos galima tikėtis užklupus ir plačiau apie pačią ligą papasakos psichologijos mokslų daktarė Ieva Povilaitienė.

Šizofrenija ir jai būdingi psichozės priepuoliai dažniausiai užklumpa jaunus 16–30 metų amžiaus žmones. Iniciatyvos „Turiu ateitį“, kuri rūpinasi sergančiųjų šizofrenija integracija į visuomenę, duomenimis, Lietuvoje pastaraisiais metais šizofrenija buvo diagnozuota 3 % daugiau žmonių nei paprastai.

Psichologijos daktarė Ieva Povilaitienė sako, kad sergantieji nelengvai priima žinią apie diagnozę, patiria daug išgyvenimų, nenori susitaikyti su liga. Pagrindinis šia liga sergančiųjų noras – būti visaverčiais visuomenės nariais, tačiau šį norą sunku įgyvendinti, nes sulaukiama mažai pačios visuomenės palaikymo.

„Todėl labai svarbu, kalbant apie psichosocialinę pagalbą, padėti žmonėms kuo greičiau grįžti į savo gyvenimą“,  – teigia ji.

Jautresniems – didesnė rizika

Kalbant apie psichozes ir šizofreniją, verta paminėti, kad jų kilmė nėra tik biologinė. Psichologės teigimu, kuo žmogus neatsparesnis stresui, kuo labiau pažeidžiamas psichologiškai ir socialiai, tuo rizika susirgti šizofrenija ar psichozėmis yra didesnė.

Žmonės, patyrę psichozes ar sergantys šizofrenija, savo gyvenime yra turėję daugiau negatyvių įvykių nei kiti. Jų gyvenimuose dažnai yra psichologinės ir seksualinės prievartos faktų. Atlikti tyrimai parodė, kad antros kartos emigrantai patenka į padidintos rizikos grupes, tvirtina p. Povilaitienė.

Šizofreniją ir psichozes gali išprovokuoti ir šiuolaikinės gyvenimiškos situacijos, pavyzdžiui, egzaminai, meilės išgyvenimai, gyvenimas svetur, santuoka ir kitos stiprios emocijos.

„Nereikia pamiršti, jog biologinį pažeidžiamumą labai didina bet kokių narkotinių medžiagų vartojimas“, – apie pavojus įspėja p. Povilaitienė.


Suvaldomas negalavimas

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja penkias terapijos priemones, būtinas gydyti psichikos sutrikimams: gydymą vaistais, psichoterapiją, psichosocialinę reabilitaciją, profesinę reabilitaciją ir būsto apsaugos programą. Lietuvoje, anot p. Povilaitienės, užtikrinama tik pirmoji priemonė. Psichoterapija ir psichosocialinė reabilitacija mūsų šalyje nėra garantuojamos – jos vyksta pavienių asmenų ir organizacijų iniciatyva.

„Šiuolaikiniai vaistai gali ne tik slopinti simptomus, bet ir kai kuriuos jų visiškai sunaikinti. Tačiau psichikos ligonių pasveikimas – tai ne tik biologinių simptomų pašalinimas. Pagalba turi būti teikiama visais išvardintais lygmenimis”, – tikina psichologijos mokslų daktarė.

Psichoterapinė pagalba ypač svarbi šizofrenijos gydyme. Ji padeda stiprinti ligonio pasitikėjimą savimi, padeda susivokti simptomuose, moko suprasti, valdyti savo jausmus ir emocijas. Nors šis procesas sunkus ir sveikstama lėtai, tačiau psichologo ar psichiatro pagalba padeda siekti ligonio psichologinio komforto.

Gydytoja įsitikinusi, šizofrenija yra valdomas negalavimas. Nors tai – sunkus ir ilgai trunkantis susirgimas, kurio metu pasireiškia epizodiniai ar nuolatiniai psichozės simptomai, tačiau, naudojant įvairius biologinius, psichologinius ir socialinius gydymo metodus, pasveikimas nustatomas ne mažiau kaip pusei visų susirgusiųjų. Tinkamai gydantis ir laikantis gydytojo nurodymų, ligos simptomai gali visiškai nebesireikšti, o ir pati liga ilgainiui gali išnykti.

Sunkus išbandymas ir šeimai

Ne mažiau sunkūs išgyvenimai tenka ir sergančiojo artimiesiems. Tuo pačiu šeima ir artimieji yra ir didžiausi pagalbininkai sveikstančiam žmogui. Tam, kad šeima galėtų kokybiškai padėti sveikstančiajam, jai ir pačiai dažnai prireikia stipraus palaikymo ir psichologinės pagalbos.

Bene sunkiausias momentas visoje psichozių ir šizofrenijos ligų eigoje yra įkabinti ligonį eiti konsultuotis ar bent motyvuoti kreipti pagalbos.

„Svarbiausia, kad kreiptis pagalbos įkalbinėtų artimiausias, didžiausią pasitikėjimą, glaudžiausią ryšį su ligonių palaikantis asmuo – giminaitis, draugas, mokytojas ar kaimynas. Kraštutinė priemonė (t. y. priverstinė hospitalizacija) – ypač traumuojantis įvykis, kuris sukelia daugiau problemų, tarp jų ir pasipriešinimą gydymui“, – sako p. Povilaitienė.