Paskutiniaisiais dešimtmečiais industrinėse šalyse kartu su vykstančiais gyvenimo būdo pokyčiais kinta ir šeimos struktūra: mažėja vaikų, augančių pilnose šeimose su abiem biologiniais ir susituokusiais tėvais, vis dažniau juos augina nesusituokę ar vieniši tėvai, taip pat šeimos su patėviais ir pamotėmis. Kintant šeimos sampratai, kuriamos naujos alternatyvos šeimos koncepcijos. Vis daugiau vaikų gimdo nesusituokusios moterys, dažnos ir nesantuokinės bendro gyvenimo formos, pvz., kohabitacija. Dėl vedybų, skyrybų ir kitų priežasčių ženkliai išaugo vienišų motinų skaičius. Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Biomedicininių tyrimų instituto jaunesniosios mokslo darbuotojos Giedrės Širvinskienės, šiandien visuomenėje kyla daug diskusijų, ar santuoka iš tiesų reikalinga. „Mane nustebino, kad yra tiek daug skirtumų tarp vaikų, kurie auga su susituokusiais biologiniais tėvais, ir tarp tų vaikų, kurių tėvai nėra oficialiai įregistavę santuokos. Apžvalgos rezultatai rodo, kad santuoka itin svarbi vaikų gerovei ir santykių su tėvais kokybei. Panašu, kad santuoka ne toks dalykas, kuris gali išeiti iš mados, nes ji padeda užtikrinti geresnę vaikų psichinę sveikatą“, – teigė mokslininkė.

Antroje XX a pusėje Lietuvoje dominavęs tradicinis šeimos modelis, pasižymėjęs ankstyvomis santuokomis ir maža nesusituokusiųjų dalimi, XX a paskutiniajame dešimtmetyje pasuko kita kryptimi. Nors Lietuvoje šeima kinta labai sparčiai, ji vis dar atsilieka nuo Vakarų šalių ir tebeturi tradicinio modelio bruožų. Tarptautinio mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimo (HBSC) duomenimis, Lietuvoje su abiem tėvais gyvena apie 80 % vaikų.

Ankstyvoji vaiko aplinka, kurią jam suteikia tėvai, daro didelį poveikį beveik visiems raidos aspektams – nuo kūdikio sveikatos ir adaptacijos po gimimo iki vaiko pasirengimo mokyklai. Šeimos struktūra turi didelę įtaką vaiko patyrimui, mokslo pasiekimams ir gyvenimo gerovei. Šeimos nesutarimai, tėvų išsiskyrimas, pakartotinės santuokos ar partnerystė bei vienišų mamų/ tėvų šeimos dažnai siejamos su neigiama įtaka vaikams.

Tyrimai, lyginantys vaikus, augančius su abiem tėvais, ir vaikus, augančius su vieniša mama arba šeimoje su patėviu/pamote, rodo, kad su abiem tėvais augantys vaikai turi mažiau elgesio problemų, geriau bendrauja su tėvais, jų kognityvinai gebėjimai geresni, rečiau šlubuoja psichinė sveikata. Lietuvoje atlikto tyrimo, kuriuo buvo siekiama palyginti emocinių ir elgesio sunkumų sąsajas su šeimos socialiniais, ekonominiais ir demografiniais veiksniais, rezultatai parodė, kad vaikams iš nepilnų šeimų būdingesni emocijų ir elgesio sunkumai.

Atlikti tyrimai, kuriuose šeimos struktūra vertinama atsižvelgiant į tai, ar pora gyvena santuokoje, ar kohabitacijoje, rodo, kad vaikai, augantys su abiem biologiniais susituokusiais tėvais, pasižymi geresniais sveikatos, pažangumo ir gerovės rodikliais, negu visuose kituose šeimų tipuose. Ilgalaikis 10 500 darželinukų ir jų šeimų tyrimas parodė, kad kohabitacijoje gyvenančių tėvų vaikai pasižymėjo mažesniais gabumais, jų savikontrolė mažesnė nei susituokusių tėvų vaikų, nors nepastebėta, kad kurie nors iš jų jaustųsi vienišesni ar liūdnesni. Tėvų kohabitacijos ir santuokos skirtingą poveikį vaikams iš dalies paaiškina demografiniai skirtumai bei šeimos santykiai. Nustatyta, kad kohabitacija susijusi su dažnesnėmis skyrybomis, didesniu poros santykių nestabilumu, kuris savo ruožtu daro įtaką tiek vaiko gebėjimams, tiek elgesiui. Palyginus su susituokusiomis poromis, kohabitacijos poroms būdingas žemesnis išsilavinimas, mažesnės pajamos.

Nepilna šeima dažnai laikoma didžiausios rizikos šeimos struktūra. Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas ilgalaikis 18 000 vaikų tyrimas. Palyginti trys šeimų tipai – nepilna šeima, susituokusių ir kohabitacijoje gyvenančių biologinių tėvų šeimos. Nustatyta, kad nepilnos šeimos (nepriklausomai nuo to, ar žmonės išsituokę, našliai, ar visą laiką vieniši) vaikai (5–15 metų) turėjo maždaug du kartus daugiau psichikos sveikatos sutrikimų simptomų, nei kitų dviejų šeimų tipų vaikai.

Tyrimai rodo, kad šeimos struktūra turi didelę įtaką vaikų gerovei ir psichinei sveikatai. Vienareikšmiai vertinti šeimos struktūros įtaką sudėtinga, nes vaikų psichinę sveikatą lemiančios priežastys yra kompleksinės, o įvairūs rizikos veiksniai susiję tarpusavyje. Pavyzdžiui, tai, kad pilnų biologinių šeimų vaikai yra sveikesni, galima aiškinti tuo, jog vaiko blogą sveikatą gali nulemti tėvų skyrybos, kita vertus, tėvų santykiai šeimoje ir šeimos aplinka gali lemti vaiko sveikatos blogėjimą. Įvairūs tyrimai parodė, kad geriausia psichinė sveikata yra vaikų, augančių šeimoje su abiem susituokusiais biologiniais tėvais, o didžiausią psichinės sveikatos riziką patiria vienišų motinų vaikai.