Laba diena. Nors, gal jau vertėtų sakyti ‘labas rytas’, kadangi šiuo metu trečia nakties/ryto. Iš pat pradžių noriu pastebėti, jog laiškas bus ilgas, kadangi turiu pasakyti daug ką.

Gimiau ir augau Lietuvoje, šeimoje esu vienintelis vaikas. Beveik. Turiu brolį iš tėčio ankstesnės santuokos, bet mūsų šeima su juo stiprių ryšių niekada nepalaikė. Visą savo gyvenimą buvau, kaip čia gražiai pavadinus, bandelė. Turėjau antsvorio nuo pat vaikystės, dėl to patyriau daug patyčių iš bendraamžių. Nors man jau (ar tik?) 19, nesu turėjusi vaikino. Nepaisant visų patyčių, draugų turėjau, kadangi visada stengiausi išlikti linksma ir laiminga. Kurį laiką tai veikė. Tačiau devintoje klasėje, kuomet pakeičiau klases dėl žmonių, palūžau. Tikėjausi, kad tie žmonės bus malonesni, negu praeitoje klasėje, bent taip atrodė iš šalies. Bet aš labai klydau. Nepritapau. Mane apėmė depresija, nebevalgiau, nėjau į mokyklą, konfliktavau su tėvais, bandžiau žudytis (dar dabar turiu nedidelį randelį ant riešo). Tačiau kažkaip atsigavau, manau, padėjo dailės mokykla ir joje buvusi gera atmosfera. Dešimtoje klasėje ją baigiau. Tačiau tuo metu buvo sunkiausias laikotarpis, kadangi vaikinas, kuris man patiko, baiginėjo mokyklą. Žinoma, su juo nieko nebuvo. Priaugau labai daug svorio. Vienuoliktoje-dvyliktoje klasėje viskas kaip ir pasitaisė, šiek tiek numečiau svorio, dėl to susigadinau kraują ir susirgau mažakraujyste.

Nepaisant visų bėdų, įstojau į universitetą Anglijoje ir išvykau pradėti naujo gyvenimo. O jis prasidėjo su trenksmu. Nauji draugai, vakarėliai, alkoholis ir t.t. Bet man buvo smagu, visada žinojau, kad jei tik bus galimybė, taip gyvensiu. Kad ir kaip man būtų keista, patikau vaikinams, nesiskundžiau jų  dėmesio stoka. Su vienu pradėjome bendrauti artimiau, viskas pasisuko taip, kad tapome draugais su privalumais. Nors iš pat pradžių žinojau, kad jis vienas iš blogiausių žmonių, man patiko su juo bendrauti. Prieš mėnesį man buvo labai sunkus laikotarpis, geriausios draugės mama mirė nuo vėžio, mano studijos man nepatiko (dėl to pasikeičiau kursą, kurį pradėsiu nuo kitų metų), pykausi su tėvais, įsivėliau į labai daug intrigų. Gyvenimas tapo panašus į meksikietišką telenovelę. Pradėjau rūkyti, nors buvau sau prisiekusi, kad to nebus.

Visai neseniai, prieš savaitę, susipykau su anksčiau minėtuoju draugu su privalumais dėl vieno pasakyto žodžio, kurį jis priimė kaip įžeidimą, nors taip nebuvo. Nutraukėme visus ryšius (kame visai nėra logikos – du metus ten pat mokysimės, draugai taip pat tie patys). Man buvo labai sunku, pati nesuprantu kodėl, nemiegojau dvi paras, gėriau alkoholį, rūkiau. Gailėjau savęs. Dabar jau pagerėjo, tačiau jaučiu tuštumą.
Galbūt dar reikėtų paminėti visas intrigas, tačiau jų per daug, kad būtų įmanoma visas išvardyti. Esmė tame, kad čia pasitikėti negalima niekuo, kaip patirtis sako, net savimi. Taigi norėčiau paklausti, ką daryti? Ne dėl studijų, nes kursą pasikeičiau, viskas gerai. Ne dėl darbo, nes jį taip pat turiu, nors ir nepastovų, ieškau pastovaus. Ne dėl tėvų, nes su jais viskas gerai. Bet dėl to vaikino. Nenoriu jam rašyti, na, kaip, noriu, bet negaliu, man neleidžia savigarba. O kadangi jis lygiai toks kaip aš, žinau, kad taip pat neparašys. Manau, kad vienintelė išeitis būtų bandyti jį pamiršti, bet tai taip sunku... Taip pat, beveik nebevalgau, nes nenoriu priaugti svorio, nors jau nemažai numečiau. Man baisu, kad žmonės žiūri į mane ir mane teisia, galvoja, jog esu stora karvė, o kai sako priešingai, manau, kad meluoja...

Iš tiesų man labai keista, kad aš, žmogus su tiek problemų, sugebėjau tiek daug pasiekti. Iš dalies netgi didžiuojuosi savimi, tačiau man vis negana, vis manau, kad galiu ir turiu viską daryti geriau, atrodyti geriau ir t.t.
 
Ačiū už atsakymą, K.

Laba diena K., skaitant Jūsų laišką iškyla daug klausimų. Jei klausiate tik apie tai, ką daryti su vaikinu (rašyti jam ar bandyti pamiršti), kam Jums pasakoti visą priešistorę? Nevisai aišku ar Jums dabar 19 metų? Jei taip dar esate labai jauna ir nieko keisto, jei dar vis neturite širdies draugo.

Labiausiai noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, jog kai tik Jūsų gyvenime pasirodo sunkumų imate save naikinti (rūkote, vartojate alkoholį, valgote labai daug (dėl to auga svoris) arba labai mažai (dėl to susergate mažakraujyste), net bandėte žudytis. Galiausiai užuot sprendusi problemas nuo jų bėgate ir tiesiogiai (pvz., keičiate mokyklą). Gal trumpam toks elgesys padeda užsimiršti (suteikia vilties), bet sunkiausių problemų taip ir neišsprendžiate. Kai sunkumo neįveikiate, jis niekur nedingsta (pvz., neišmokus bendrauti, ir toliau nepritapsite). Svarbu būtų ištrūkti iš užburto „bėgimo“ nuo sunkumų rato. Keisti galime save, deja, ne kitus. Dar svarbu, jog remtumėtės faktais, ieškotumėte įrodymų, o ne bandytumėte skaityti kitų žmonių mintis („žmonės žiūri į mane ir mane teisia, galvoja, jog esu stora karvė (kur įrodymai?), o kai sako priešingai, manau, kad meluoja...). Jei kažkur nepritapote, vadinasi kažkokį indėlį į šią problemą įnešėte ir Jūs pati. Nes reikėtų daryti išvadą, jog visi turintys antsvorio žmonės yra atstumiami, juos visi teisia ir galvoja,kalbant Jūsų žodžiais, kad štai jie „storos karvės“, o tai tikrai ne tiesa (pasidomėkite pvz., dainininkės Adelės gyvenimu, raskite kitų garsių žmonių turinčių antsvorio, kuriems sekasi bendrauti, jie turi gyvenimo partnerius).

Labai džiaugiuosi, kad nepaisant visko savimi didžiuojatės, siekiate išsilavinimo, ieškote pastovaus darbo (ateityje turbūt turėsite finansinę nepriklausomybę). Visa tai gerokai svarbiau, nei Jūsų kūno svoris, Jūsų atveju darau prielaidą, jog antsvoris greičiausiai tik simptomas kitų Jus kamuojančių sunkumų (pvz., meilės trūkumo). Jei norite, kūno svorį įmanoma subalansuoti, TIK JOKIU BŪDU NE NEVALGANT, BET VALGANT SVEIKAI IR PAKANKAMAI JUDANT. Dar džiaugiuosi, kad turite savigarbos nepersekioti žmogaus, nesisiūlyti jam į porą, jei jis dėl Jūsų nesistengia. Neetiška žmogui liepti pvz., ką nors pamiršti arba kam nors paskambinti, juk svarbiausius gyvenimo sprendimus priimti turite Jūs pati. Mano darbas atkreipti dėmesį į tai, ko galbūt nepastebite, nenorite matyti. Tikrai nesupratau, ką reiškia „tapome draugais su privalumais“, kas tie privalumai? Kas tai per draugai?

Blogų žmonių reikia saugotis, o ne mėgautis bendravimu su jais, jei tikrai bendraujate su vienu iš blogiausių žmonių, kaip rašote. Juk blogu žmogumi nevadiname (tikiuosi) tų, kurie su kitais elgiasi maloniai, teisingai, švelniai, sąžiningai, patikimai ir t.t. Gal siekdama artumo, žmogiškos šilumos ir meilės vėl ieškote greito, bet trumpo užsimiršimo neverto žmogaus glėbyje? Šitai įvertinkite pati. Ieškokite tokių žmonių, kurie būtų verti Jūsų pasitikėjimo ir būkite tokia, kad kiti galėtų Jumis pasitikėti. Tik būtinai sąmoningai suvokite, kokių savybių turi turėti žmogus, kad juo galima būtų pasitikėti. Turbūt pasimatysite su draugu akis į akį (juk mokysitės ten pat, draugai tie patys), tik, galbūt, jau būsite atsakius sau į svarbius klausimus.

Pagarbiai,
Reda

Daugiau psichologės atsakymų rasite: Psichologė Reda Rizgelytė-Viskontienė 
Psichologės svetainė: Psichologiniskonsultavimas.lt

Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]