Norėčiau Jūsų paprašyti patarimo ar tiesiog sužinoti nuomonę. Taigi, aš beveik 2,5 metų turiu vaikiną, man pačiai greitai sueis 20 metų. Kaip suprantate man tai pirmoji meilė ir atrodo lyg ir viskas gerai, bet... Mano draugas šiais metais baigia bakalaurą ir jau nuo senai sakydavo, kad planuoja savo ateitį užsienyje. Šiuo metu vis ieškosi, kur galėtų studijuoti toliau. Mąsto, kad jei nepavyks kur įstoti, tai dirbtų užsienyje. Tiesiog jau aišku, kad greičiausiai jis išvažiuos ir nežinia, kuriam laikui, tikriausiai ne metams, o visam laikui, nes jam atrodo, kad čia, Lietuvoje, jam ateities nėra. Juo labiau su jo specialybe - branduoline energetika. Tiesiog jo svajonė buvo toliau lavintis ir tikrai ne Lietuvoje, nors kartais užsimena, kad dar niekas neaišku ir galbūt niekur nevažiuos.

Tačiau dabar aš vis dažniau galvoju, kad man reikės būti be jo, jaučiu, kad labai dažnai liūdžiu. Netgi draugės sako, kad neatrodau laiminga. Pati dažnai noriu verkti ir greitai susinervinu, nieko negaliu padaryti. Būdama su juo būnu laiminga, nors kartais, pačiai pagalvojus apie išsiskyrimą, aš pradedu graudintis, bet jam to neparodau. Ką man daryti? Kaip su viskuom taikytis ar valdytis? Su juo apie tai nekalbėjome, žinau, kad reikėtų, bet kol kas nesijaučiu pakankamai stipri, nes vien mintys pradeda mane graudinti...

Tiesiog mes abu puikiai žinome, kad didelis atstumas, jo užimtumas, mokslai ar darbas mus visiškai atskirs. Tuo labiau, jei jis bus ilgai užsienyje, man Lietuvoje liko mokytis mažiausiai 2 metai. Neprašiau jo pasilikti, nes tai jo pasirinkimas ir pats kažkada sakė, kad jo svajonės niekas nepakeis (išvykti ir mokytis užsienyje). O ir pati manau, kad po ilgo laiko vis tiek jis kažką ras, kitą žmogų. Pati negaliu garantuoti jog to nebus, tačiau dabar man tai labai skaudu ir aš nežinau ką man daryti.


Kaip suprantu Jūsų vaikinas ir pirmoji meilė savo ateitį sieja su užsieniu (ketina ten mokytis ir/ar dirbti), o šiuo metu ėmėsi aktyvių veiksmų, kad įgyvendintų savo ateities planus. Tuo tarpu Jūs ketinate dar dvejus metus mokytis Lietuvoje. Jums kyla daug sunkių jausmų (abejonė, liūdesys, nerimas), kai imate galvoti, jog Jūsų santykiai greit nutrūks. Dar esate kartu, bet jaučiate, bet gyvenate artėjančiu išsiskyrimu. Žmogui gana sunku ištverti neapibrėžtas, neaiškias situacijas, kurių negali kontroliuoti. Būtent tokioje situacijoje dabar esate Jūs.

Labiausiai trūksta nuoširdaus ir atviro pokalbio. Ką Jūs reiškiate savo vaikinui? Kaip jis mato Jūsų santykius ateityje? Kiek jums abiem esami santykiai svarbūs? Kokią vietą vaikino gyvenime, ateityje užimate Jūs? Kaip jaučiasi jis? Nuoširdu būtų savo vaikino paklausti šių klausimų (užuot slėpus savo jausmus). Iš jo pusės garbinga būtų  į juos atsakyti. Šiandien, kaip supratau iš laiško, Jūs matote tik vieną kelią, vieną pasirinkimą – išsiskyrimą. Manote, kad vaikinas išvažiuos į užsienį, jūs liksit Lietuvoje, atstumas ir jo užimtumas jus išskirs. Todėl jaučiatės nelaiminga. Iš to, ką parašėte, Jūsų vaikinas tvirtai nežino, ar tikrai išvažiuos svetur. Todėl Jūs tiesiog spėjate, kokia bus Jūsų ateitis ir tas jūsų spėjimas nuspalvintas juodomis spalvomis, kas ir sukelia jums kančią.

Bet pats atstumas vienas kitam svarbių žmonių, branginančių savo santykius, savaime neišskiria. Kad ir koks užimtas žmogus, svarbiems žmonėms laiko visada randa. Todėl kelių išsaugoti santykius gali būti begalės. Dvejus metus galite bendrauti šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis (pvz., skype), o vėliau ir Jūs galėsite pas jį išvykti. O gal ir Jūs galite mokytis užsienyje ir vykti ten kartu? Jūs abu galite rasti dar daugiau išeičių, nes savo gyvenimo situaciją suprantate geriau, nei psichologas. Svarbu ieškoti. Mes kalbame apie pasirinkimą ir to pasirinkimo kainą. Ar sutiktumėte mokėti išvykimo iš Lietuvos, dviejų metų gyvenimo ne kartu kainą, kad galiausiai būtumėte kartu? O ar Jūsų vaikinui esate tokia svarbi, kad jis tiek mokėtų? Atstumas gali ne tik išskirti, gali ir sustiprinti santykius. Visa esmė, koks Jūsų abiejų pasirinkimas. O jei esate jam ne tokia svarbi, kaip jis Jums, tuomet skyrybos atvers kelią į galimybę būti branginamai ir mylimai kito žmogaus, kuris jus vertins labiau.

Labai noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad vis dar esate kartu. Mokykitės džiaugtis tuo, ką turite šiandien, buvimo kartu akimirkomis. Ką dar norite pasakyti sau brangiam žmogui? Ką dar kartu norite nuveikti? Išmokite atsiverti savo mylimam žmogui. Nespėliokite, kas bus, juk tikrai niekas nežinome, kas laukia rytoj. Kasdien yra tikimybė netekti mums brangių žmonių, mus gali išskirti begalė visokių dalykų. Negrįžtama yra tik mirtis, kuri, beje, taip pat gali ištikti netikėtai ir šito mes kontroliuoti nepajėgūs.