Aš jau nebežinau kur kreiptis. Kelis kartus lankiausi pas psichologę ir psichiatrę. Gėriau antidepresantus. Buvo 2 savaitėms pagerėję, todėl nutraukiau jų gydymą. Tačiau simptomai sugrįžo su kaupu. Mama sakė daugiau nebeveš pas gydytoją, nes jeigu buvo pagerėję, vadinasi galiu ir pati pasistengti išgyti . Į gydytojus kreipiausi dar ankstyvoje paauglystėje, apie 11 metus (dabar man 16 metų). Prasidėjo skausmai krūtinėje (jaučiausi lyg smaugiama), mane lydėjo nuolatinis nerimas ir stresas, net per vasaros atostogas jis nepraėjo.

Mokykloje buvau visa suvaržyta, stengiausi nekristi į akis. Aišku, visa tai pakenkė mokslams, nors dabar sekasi gerai. Bet visi šie simptomai kilo dėl išvaizdos. Nors nei vienas žmogus nėra pasakęs, kad esu negraži, tačiau turiu savo akis ir pati matau, kad nesu simpatiška. Net ryte nuo mamos slepiuosi, kad nepamatytų kokia esu šlykšti. Su panieka žiūrėjau į laimingas ir savimi pasitikinčias merginas. Per parą miegu labai daug valandų, noriu, kad bent tiek palengvinčiau savo kančias, nes dabar, po 5 metų kančių, skausmas ir savijauta tik 10 kartų pablogėjo.

Mamai nieko nebesakau, nes žinau, kad ji labai išgyvena dėl to. Todėl išgyvenu viena, niekam nieko nepasakoju, tik vienai vienintelei draugei. Aišku, draugų turiu daug, esu mylima, viskuo aprūpinta. Ne kartą save žalojau. Su mielu noru pasitraukčiau iš šio gyvenimo, bet mane laiko mama, kuri tikrai mirtų jei manęs nebebūtų. Bet aš kenčiu. Žinau, kad visą gyvenimą liksiu vieniša ir nelaiminga, nes tik gražūs ir savimi pasitikintys žmonės būna laimingi. O dar ir nešioju kabes, kurios tik dar labiau mane slegia. Anksčiau, mane tik kamavo smaugimas krūtinėje, stresas, nerimas, bet dabar skausmas perėjo į ne tik emocinį, bet ir fizinį. Dar prisidėjo panikos priepuoliai. Iš tikrųjų nebežinau ko griebtis, belieka tik sauja migdomųjų, kurie užbaigtų mano kančias.

Ar man yra įmanoma pasveikti, ar visa tiek įsisenėjo? Ar kada nors galėsiu būti laiminga, ar reikia nebetrukdyti laimingiems žmonėms gyventi?

Iš Jūsų laiško supratau, kad labai kenčiate ir iš šios kančios niekaip neišsivaduojate. Pasikalbėkite su mama, papasakokite jai kaip jaučiatės, kokius skausmus jaučiate, kad turite minčių nusižudyti, kartais save žalojate. Jeigu specialistų jums buvo skirti antidepresiniai vaistai, vadinasi juos vartoti buvo būtina. Kad pradėtumėte jausti bent šiokį tokį antidepresinių vaistų poveikį, gerti juos reikia mažiausiai dvi savaites. Šių medikamentų poveikis kitoks, nei pvz., vaistų nuo skausmo (išgėriau ir skausmo nebeliko). Turėkit minty, jog psichologinių sutrikimų gydymas - ilgalaikis. Geriausių rezultatų galima sulaukti tik tuomet, kai sutrikimams gydyti taikomas ir medikamentinis, ir psichoterapinis gydymas. Gydymą turite tęsti, šiaip sau jis nebuvo skirtas. Juk dantukus kabėmis tiesinate ir mama nuveža pas ortodontus. Prašykite, kad nuvežtų ir pas psichikos sveikatos specialistus. Iš vienatvės ir liūdesio gniaužtų Jūs galite išsivaduoti, bet būtina specialistų pagalba. Turėtumėte pagalvoti net apie stacionarų gydymą. Užplūdus sunkiems jausmams, skambinkite į jaunimo liniją http://www.jaunimolinija.lt/.

Pabaigai norėčiau pasakyti, jog ne tik specialistų pagalba, bet ir Jūsų pastangos tapti laimingai labai svarbios. Kol nenorėsite nieko keisti savo gyvenime ir savyje, tol niekas Jums negalės padėti. Tai ką galite padaryti pati, pvz., domėtis tuo kas su Jumis vyksta. Laimė – emocinė būsena. Laimingi būna tie, kurie išmoksta būti laimingais. Tarp laimės ir nosies formos jokio ryšio. Domėkitės pagalbos būdais, kuriuos siūlo psichologijos mokslas. Pradžiai galite skaityti čia http://www.psichologiniskonsultavimas.lt/stresas-236.html, http://www.psichologiniskonsultavimas.lt/depresija-nuotaikos-ir-emociju-sutrikimas-134.html

Daugiau psichologės atsakymų rasite: Psichologė Reda Rizgelytė-Viskontienė 
Psichologės svetainė: Psichologiniskonsultavimas.lt

Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]