Šiandien ypatingai saulėta, šeštadienis. Esu namuose. Niekur neinu, nors mieste kaip niekada gausu pramogų. Nežinau kodėl, bet širdyje ypatinga tuštuma, šiandien ypatingai jaučiu vienatvės jausmą. Labai sunku, toks stiprus liūdesys, kad nekantriai laukiu pirmadienio, kada vėl visi dirbsim ir vienatvei laiko neliks.

Turbūt vis dar myliu jį. Niekaip nesuprantu, kodėl negaliu taip ilgai jo pamiršti, dar du mėnesiai ir jau bus lygiai metai, kai jis mane paliko. Aš metus neišsigydau žaizdos širdyje... Kiek dar gali tai trukti? Juk tiek daug turiu veiklos, atrodau puikiai, esu mylima bendradarbių, nepriekaištingos figūros, paties aukščiausio įvertinimo aukštuoju išsilavinimu, turiu krūvas darbų, užsidirbu, gyvenu nuosavame bute, esu jautri kitų atžvilgiu, todėl mielai patariu draugėms apie gyvenimą ir meilę, grožį ir sveikatą, nes tą išmanau, bet pati pagalbos sau suteikti niekaip negaliu...Man vis dar skauda, aš vis dar galvoju apie vyrą, kuris net nėra vertas manęs, kuris yra anksčiau išsiskyręs, palikęs žmoną su dviem vaikais, šiaip ne taip baigęs tik vidurinę, nedžentelmeniškas, uždaras, egoistas, purtosi galvodamas apie antrą šeimą, „basas“, neišvaizdus, susipykęs su sportu, paliegęs, fiziškai labai menkas, nuolat zirziantis ir burnojantis, kad kiti aplink yra trenkti... vienu žodžiu, aš vis dar negaliu pamiršti absoliutaus nevykėlio.. Žinoma, nevykusiu galiu jį vadinti visą mūsų draugystės laikotarpį, išskyrus pirmuosius tris mėnesius, ir būtent jų man nepavyksta išmesti iš galvos. Tuo metu jis buvo ne savimi ir toks jis man labai patiko, bet kuomet atvirto atgal į savąjį AŠ, prasidėjo konfliktai, kurie tęsėsi 1.5 metų.  

Ar gali man kas nors paaiškinti, kodėl mane apninka jausmas, jog mano širdis yra man svetima? Juk savo sveiku protu aš suvokiu, kad tas žmogus mano asmeniniame gyvenime nereikalingas, aš visa savo esybe esu įsitikinusi, kad jokios ateities net negali būti su tuo neišprususiu žmogumi, kuris pasinaudojo savo veidmainiškumu, kad pelnyti mano dėmesį.. Bet kai tik turiu laisvadienį, tai išsyk kenčiu, kenčiu tol, kol pirmadienį išeinu į darbą. Ne, aš nenoriu jo susigrąžinti, aš noriu jo NEMYLĖTI, tiesiog geidžiu iki kaulų smegenų nejausti jam šito jausmo, bet mano širdis kasdien maištauja, trokšta jį pamatyti, spurda, kad tik būtų man suteiktas bent sekundės jo dėmesys, nuolat tikisi, kad tam žmogui atsiras bent menkiausias reikalas man paskambinti...

Mėginau susitikinėti su vienu, po to kitu, vėliau trečiu vaikinu, bet man kol kas tai neįmanoma, supratau, kad man tampa dar sunkiau.. Ar koks nors būdas pamišti tą žmogų dar gali būti, ar man tiesiog toliau laukti.. tiesiog laukti.. nes pasakysite, kad „tik laikas geriausiai gydo žaizdas“....?

Vita, 30 metu

Laba diena, Vita,

Jūsų labai gražus laiškas. Panašu, jog visą skausmą liejate popieriaus lape. Apie praradimus visuomet rašyti labai sunku. Išsiskyrę su artimu žmogumi mes išgyvename gedulą, kaip ir tuomet, kai kas nors iš artimųjų miršta. Apie gedulą jau šiek tiek rašiau ankstesniems klausėjams – tai  ištisas emocinis procesas (bet ne kokia nors viena reakcija), kuris vyksta tam tikrais etapais nuo tos akimirkos, kai žmogaus netenkama iki tol, kol susitaikoma su nauja realybe be netekto žmogaus (daugiau apie gedulą skaitykite čia: http://www.psichologiniskonsultavimas.lt/gedulas-242.html ir http://www.psichologiniskonsultavimas.lt/komplikuotas-gedulas-246.html). Panašu, jog šiuo metu išgyvenate ir daug pykčio, paniekos Jus palikusiam žmogui, ne tik netekties liūdesį. Matote jo silpnąsias puses, prisimenate buvusius konfliktus, nematote bendros ateities. Manote, kad gražus Jūsų draugystės periodas truko vos tris mėnesius. Realistiškam vaizdui svarbu prisiminti taip pat ir stipriąsias šio žmogaus puses, įvardykite kuo vis dėl to jis Jus taip traukia. Prisiminkite, kas buvo gero Jūsų abiejų gyvenime, kai buvote kartu. Ir leiskite savo jausmams tiesiog būti, neneikite savo patyrimo, nes tik sulauksite priešingo efekto. Pvz., kuo atkakliau sau tvirtinsite koks jis Jums nereikalingas, koks jis nešaunus ir kokia šauni esate Jūs, tuo sunkiau bus tuo patikėti. Leiskite sau prisiminti viską, leiskite sau liūdėti, verkti, pykti, nekęsti. Svarbu ne šiaip laukti, kol laikas pagydys žaizdas, bet būti su savo gyvenimo patyrimu.

Neskubinkite įvykių, nepulkite į glėbį pirmam pasitaikiusiam, kad tik užsimiršti. Branginkite save. Raskite tą veiklą (be darbo), kuri Jums būtų prasminga ir įdomi, leiskite susivokti, kokio partnerio norite šalia savęs. Suprantu Jūsų skausmą, bet nustokite savęs gailėjusi. Pagalvokite ar dar kartą norėtumėte būti su žmogumi turinčiu tas savybes, kurias išvardinote? Ar trys nuostabūs mėnesiai verti metų Jūsų gyvenimo laiko, kurį tiesiog švaistote, nors tiek galėtumėte nuveikti. Renkatės Jūs.  

Rašote, kad patariate savo draugėms. Dar rašote, kad savaitgaliais nenorite pramogauti, leidžiate juos tuščiai laukdama pirmadienio. O gal tą laiką norite praleisti prasmingiau? Gal norite užsiimti savanoriška veikla? Juk esate kaip rašote išsilavinusi, puikiai atrodanti, sveika mergina. Gal galite būti naudinga onkologiniams ligoniams, o gal senoliams?

Jei vis dar jausite, kad niekas nebepadeda ir matysite, kad nebegalite susitvarkyti su darbu, savo gyvenimu, laiko taip pat nešvaistykite, kreipkitės pagalbos gyvai. Nes laikas ne visada ir ne visas žaizdas užgydo.

Geros Jums kloties

Daugiau psichologės atsakymų rasite: Psichologė Reda Rizgelytė-Viskontienė 
Psichologės svetainė: Psichologiniskonsultavimas.lt

Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]