Sakoma, kad jaunimas – mūsų ateitis. Norėdami išsiaiškinti, kokia bus naujoji sveikatos priežiūros specialistų karta, nusprendėme pakalbinti mediciną studijuojančius studentus. Deja, užduotis pasirodė ne iš lengvųjų – net ir užtikrinus visišką konfidencialumą, norinčių pasipasakoti teko gerai paieškoti. „Iš universiteto galima išlėkti vien dėl to, kad kažkam nepatinki. Aš negaliu rizikuoti“, – prasitarė Kauno medicinos universitete studijuojantis jaunuolis.

Vis dėlto mums pavyko rasti studentę, kuri sutiko atsakyti į kelis klausimus.

Papasakokite apie save.
Esu Rūta (vardas pakeistas – red.), man 21 metai. Studijuoju mediciną Vilniaus universitete.

Kiek laiko praėjo nuo medicinos studijų pradžios?
Ketveri metai.

Ar esate jomis patenkinta?
Tikrai taip. Nesigailiu, kad čia įstojau ir, net jei būtų galimybė, neperstočiau kitur.

Kokie didžiausi medicinos studijų trūkumai?
Kai studijuoji patinkantį dalyką, nelabai lengva rasti trūkumų (šypsosi – red.). Visgi yra keletas. Pavyzdžiui, reikalai su knygomis – biblioteka neturi jų pakankamai, kad gautų kiekvienas kurso studentas (mūsų kurse jų yra apie 180), tad kai kurias iš jų neišvengiamai tenka pirkti, o jos, kaip žinia, nėra pigios. Be to, kai kurie dėstytojai atvirai kritikuoja įvairią literatūrą, tačiau iš ko mokytis – nepasako. Trečia – neretai būna taip, kad seminarai mums vyksta dar prieš paskaitas – ateinam į juos kiek pasimetę, o tada paskaitoj beprasmiška sėdėti, nes jau visa teorija buvo išdėstyta seminaro metu.

Kaip ruošiami būsimieji medikai? Ko iš jų reikalaujama?
Šiandien į medicinos studentų galvas bandoma sukišti kuo daugiau informacijos per kuo trumpesnį laiką, neduodant pakankamai laiko įtvirtinti šiuos įgūdžius praktiškai. Žinoma, praktikos mes turime, tik ne tiek daug, kiek norėtųsi (šypsosi – red.). Stengiamasi paruošti visapusiškai išsilavinusius specialistus, kad jie ne tik mokėtų diagnozuoti ligas ir jas gydyti, bet ir išmanytų teisinius niuansus, statistiką. Iš mūsų reikalaujama nei daug, nei mažai – būti pačiais geriausiais savo srityje.

Kaip manote, kokia bus ateinanti medikų karta (lyginant su šiandienine)? Kitaip tariant, su kokiais žmonėmis dabar mokotės, kaip keičiasi reikalavimai?
Mano bendrakursiai yra gana įvairūs žmonės – yra įstojusių iš pašaukimo, yra ir tokių, kurie įstojo pratęsti šeimos tradicijos. Todėl ir jų atsidavimas pasirinktai specialybei yra nevienodas, ir sunku spręsti, kokie jie bus gydytojai ateityje. Jei kalbėtume apie reikalavimus – jie auga. Vientisųjų studijų trukmę sutrumpino nuo 6 metų iki 5,5, taigi įsisavinti visą medžiagą mes turime pusmečiu greičiau nei mūsų vyresni kolegos. Be to, įvestas privalomas motyvacinis pokalbis ir motyvacinis laiškas stojant į rezidentūrą. Kitaip tariant, sąlygos sugriežtėjo.

Gal galite papasakoti apie savo praktiką ligoninėje? Kaip ji atrodo?
Kaip jau minėjau, praktikos ligoninėje neturim tiek daug, kiek norėtųsi. Bet šiaip mes vaikštom kartu su dėstytojais, patys apžiūrim ligonius, surenkam anamnezes, o vėliau visa tai aptariame su dėstytoju.

Ką reikėtų žinoti žmonėms, kurie taip pat norėtų stoti į tą pačią specialybę?
Tai yra labai sunkus darbas, dažnai tenka paaukoti draugus, miegą, laisvalaikį. Stoti verta tik tiems, kurie savęs neįsivaizduoja jokioje kitoje specialybėje. O jei mano, kad spės suderinti ir mokslą, ir laisvalaikį – na, pažįstu daug tokių, kuriems galiausiai prisireikė akademinių atostogų, kad skolas susitvarkytų.

Su kuo dirbti lengviau – su vaikais ar su suaugusiaisiais? Kodėl?
Su suaugusiais – jie tiksliau pasako, kur skauda, ką skauda, kaip jaučiasi ir pan. Vaikams reikia mokėti „užkalbėti dantis“, kad nebijotų to dėdės/tos tetos baltu chalatu ir leistų paklausyti savo širdelės (šypsosi – red.).

Ar tenka studijų metu įgytas žinias pritaikyti ne tik ligoninėje, bet ir kasdieniame gyvenime (pavyzdžiui, ką darote, kai susergate ar suserga kas nors iš šeimos)?
Žinoma, kad tenka. Kartais ateina kokia kaimynė ir klausinėja apie vaistus, kuriuos jai išrašė šeimos gydytoja – ar veiksmingi, ar nekenkia, ar verta pirkti ir pan. Kai suserga kas iš šeimos, pasikliaunam gyvenimiška patirtimi, na, ir bandau pritaikyti savo žinias, bet šiaip labiau pasitikiu gydytojais – aš juk dar studijuoju, neturiu licencijos.

Koks jūsų asmeninis požiūris į alternatyviąją, liaudies, netradicinę mediciną? Ar pasikliaujate tik „tradicine“ vakarų?
Nenurašau alternatyvios medicinos, netgi priešingai, šiek tiek domiuosi. Juk svarbus visapusiškas požiūris. Gal tradicinė medicina kartais neakcentuoja to, kas išryškinta liaudies medicinoje. Manau, reikia taikyti ir viena, ir kita – jos turi savo požiūrį į žmogų ir į tai, kaip gydyti jo negalavimus.

Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Būkite sveiki ir laimingi! (šypsosi – red.)

Dėkojame už pokalbį.