Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro medikai primena, kad žiemą kyla ne tik gripo ir peršalimo ligų, bet ir vėjaraupių protrūkių. Lietuvoje kasmet serga 13–18 tūkst. gyventojų. Dauguma – lapkričio – gegužės mėnesiais.
 
Vėjaraupius sukelia Varicella zoster virusas (VZV) Tai ūmi, labai užkrečiama ir epidemiškai plintanti infekcinė liga. Iki 90 proc. žmonių perserga vėjaraupiais. Dažniausiai serga 2-8 metų vaikai. Liga pasireiškia karščiavimu bei pūsleliniu odos ir gleivinės bėrimu. Paprastai vėjaraupiais persergama lengvai ir vaikai pasveiksta nepasireiškus jokioms komplikacijoms. Tačiau suaugusieji linkę sirgti sunkiau bei liga tęsiasi ilgiau nei vaikams. Infekcija ypač pavojinga kūdikiams, nėščiosioms ir asmenims, kurių imuninė sistema nusilpusi.
 
Inkubacinis periodas (nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių) svyruoja nuo 10 iki 21 d. dažniausiai trunka apie dvi savaites. Užkrečiamasis laikotarpis, kai asmuo platina ligą, nežinodamas, kad pats serga – 1–2 d. iki pirmųjų bėrimų pasireiškimo, ir tęsiasi tol, kol visi bėrimai nevirsta šašais – mažiausiai 5 dienas nuo pirmųjų bėrimo elementų atsiradimo. Beria bangomis kas 1-2 dienas, todėl viename plote galima pamatyti visų stadijų bėrimo elementų. Išbertas vietas labai niežti. Vis naujų bėrimo elementų atsiranda apie 5 dienas nuo ligos pradžios.
 
Pūslelių pirmiausia pasirodo plaukuotoje galvos dalyje, ant liemens, vėliau bėrimas plinta į galūnes, veidą, krūtinę. Kartais 20–30 proc. ligonių bėrimas gali išplisti į gleivines (burnos, akių, lyties organų). Tuo tarpu delnai ir pėdos neišberiamos. Paprastai ant sveikų vaikų odos būna 200–500 bėrimų, tačiau jų skaičius gali svyruoti nuo 10 iki 1500. Galimos net ir besimptomės vėjaraupių formos.
 
Virusas plinta:
 

• Per kvėpavimo takus su seilių lašeliais (kalbant, kosint, čiaudint);
• Tiesioginio kontakto keliu per pūslelių skystį (liečiant bėrimus);
• Netiesioginio kontakto būdu – liečiant drabužius, patalynę šviežiai suteptus pūslelių skysčiu;
• Nuo sergančiųjų juostine pūsleline. Asmuo sergantis juostine pūsleline gali užkrėsti
• vėjaraupiais tuos, kurie nėra sirgę ar neskiepyti nuo vėjaraupių. Užsikrėtus susergama tik vėjaraupiais, o ne juostine pūsleline.

 
Specifinio gydymo nuo vėjaraupių nėra. Tai virusinė infekcija, todėl antibiotikai neveiksmingi. Gydymas turi būti paremtas simptomų palengvinimu, pavyzdžiui, karščiavimui mažinti, niežuliui palengvinti. Taip pat reikėtų nepamiršti vartoti daug skysčių, siekiant išvengti dehidratacijos.
 
Vėjaraupių prevencijos ir kontrolės priemonės
 
Vienintelė efektyvi vėjaraupių profilaktikos priemonė – skiepai.  Jau po pirmos vakcinos dozės įskiepijimo sukuriama veiksminga 80-85 proc. apsauga nuo vėjaraupių infekcijos. Antroji vėjaraupių vakcinos dozė skiriama sustiprinti imunitetui, tuomet susiformuoja 97-99 proc. apsauga nuo infekcijos.
 
Lietuvoje vėjaraupių vakcina nėra įtraukta į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, todėl ja galima pasiskiepyti savo lėšomis. Vakcina galima skiepyti vaikus nuo 9 mėn. amžiaus ir suaugusius. Tiek vaikams, tiek suaugusiems rekomenduojamos 2 vakcinos dozės mažiausiai 6 savaičių intervalu.
 
Rekomenduojama skiepyti šiuos asmenis:
 

• Visus anksčiau nesirgusius vėjaraupiais vaikus nuo 9 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas, sergančius lėtinėmis ligomis, ar turinčius imunodeficitą). Vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti antraisiais gyvenimo metais kartu su tymų – epideminio parotito – raudonukės (MMR) vakcina.
• Suaugusiuosius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, nesirgę tėvai, kurie ruošiasi leisti vaiką į ugdymo įstaigą, medicinos darbuotojai).
• Asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus).
• Anksčiau nesirgusius paauglius ir suaugusiuosius, kurių šeimose yra mažų vaikų.
• Siekiant apsaugoti asmenis, kurių negalima skiepyti, rekomenduojama paskiepyti jų šeimos narius (jei jie anksčiau nėra sirgę vėjaraupiais).
• Moteris, kurios planuoja nėštumą ir nėra sirgusios vėjaraupiais, paskiepyti reikėtų prieš tris mėnesius, kad antroji vakcinos dozė vėliausiai būtų įskiepyta likus mėnesiui iki nėštumo.

 
 Vėjaraupių vakcina negalima skiepyti:
 

• Nėščiųjų;
• Kūdikių iki 9 mėn.;
• Asmenų, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas, imunoglobulinai ar kiti kraujo preparatai ar buvo skiriami (per paskutiniuosius 5 mėnesius);
• Kai kurie asmenys dėl galimybės pasiskiepyti turėtų pasitarti su gydytoju:
• Asmenys, kurie buvo gydyti imunosupresiniais vaistais, mažiausiai 2 savaites, pavyzdžiui, steroidais;
• Sergantys ŽIV/AIDS ar kitomis ligomis, kurios veikia imuninę sistemą;
• Sergantys onkologinėmis ligomis;
• Gauna onkologinį gydymą vaistais, spinduline terapiją ar chemoterapiją.

 
Poekspozicinė profilaktika
 
Vakcinacija taikoma ir skubiajai imunoprofilaktikai – imliems asmenims, kontaktavusiems su sergančiaisiais, rekomenduojama vakcinacija pirmosiomis dienomis:
 
Jei paskiepijama per 3 d. (galima iki 5 d.) po kontakto su vėjaraupiais vakcinacijos efektyvumas, siekiant išvengti vėjaraupių ar palengvinti ligos eigą, siekia 70–100 proc.

Vakcinacija neefektyvi jei skiepijama praėjus 5 d. po buvusio kontakto su sergančiuoju vėjaraupiais, tačiau jei asmuo po kontakto nebus infekuotas (nepasireikš liga), jam pradės formuotis imunitetas, kuris apsaugos nuo ligos ateityje.