Dar Avicena rekomendavo kiaulpienes kaip gydomąją priemonę nuo daugelio ligų. Su tuo sutinka ir šiuolaikiniai specialistai.

Pienės lapuose esantis karotinas atsako už gerą regėjimą, odos ir gleivinių sveikatą, vitaminas C saugo organizmą nuo infekcijų ir ankstyvo senėjimo, vitaminas P padeda įsisavinti askorbo rūgštį ir reguliuoja nervų sistemos veiklą. Šiame augale yra ir naudingų mikroelementų, pavyzdžiui, geležies (gerina kraujo sudėtį), būtino kraujagyslėms mangano ir vario (ramina nervus). Bet svarbiausias pienės turtas – maisto skaidulinė medžiaga inulinas. Inulinas pasižymi sugebėjimu mažinti kenksmingojo cholesterolio kiekį kraujyje, reguliuoti žarnyno mikrofloros sudėtį, šalinti iš organizmo toksinus ir kenksmingas medžiagas. Jis labai naudingas sergantiems cukriniu diabetu, nes ši medžiaga – pripažinta priemonė, reguliuojanti cukraus kiekį kraujyje. O smagiausia tai, kad jų kol kas niekas genetiškai nemodifikavo.

Kiaulpienė – nereiklus augalas, tačiau savyje turi pusę naudingų Mendelejevo lentelės cheminių elementų. Tai – kalis, natris, manganas, aliuminis, geležis, varis, kalcis, taip pat ir vitaminai A, B, E ir C. Nuo seno kiaulpienės vadinamos „gyvybės eliksyru“, padedančiu mažinti skausmą, skrandžio rūgštingumą, kaip šlapimą varanti, skatinanti prakaitavimą, pasižyminti priešuždegiminiu ir tonizuojančiu poveikiu priemonė.

Vertinama pasaulio specialistų

Prancūzijoje, Austrijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Indijoje, Japonijoje ir JAV kiaulpienes augina specialiose plantacijose. Prancūzai – gydomosioms salotoms, uogienėms, vynui ir net marinavimui.

Jauni kiaulpienių lapeliai beveik neturi jokio kartumo. Būtent iš jų daromos salotos ir padažai. Beje, švelnūs marinuoti kiaulpienių pumpurai pagal skonį primena kaparėlius. Iš žiedų verdamos egzotiškos uogienės, o iš šaknų gaminamas puikus gėrimas, šiek tiek primenantis kavą.

Nežemiškas grožis

Kiaulpienės savybė – šalinti negyvas ląsteles, drėkinti ir daryti odą elastingą – sėkmingai naudojama kosmetologijoje. Iš kiaulpienių gaminamos maitinamosios, drėkinamosios, balinamosios ir jauninamosios kosmetinės priemonės. Pvz., įtrindamos į odą pienių lapų sultis, antikinės gražuolės išsivaduodavo nuo strazdanų ir pigmentinių dėmių. Kasdien naudojant kosmetines priemones, pagamintas iš kiaulpienių, oda skaistėja, valosi – dingsta bėrimai, pūlinukai ir inkštirai.

Ne gydytojas, o auksas

Kiaulpienėse gausu ir antioksidantų, saugančių organizmą nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio. Jos teigiamai veikia druskos ir skysčių apykaitą organizme. Liaudies medicinoje vartojami ekstraktai, trauktinės ir užpilai, gaminami iš kiaulpienių šaknų. Jais gydomos kasos, skydliaukės ligos, padidintas skrandžio rūgštingumas, limfmazgių uždegimai, įvairūs bėrimai.

Gydomųjų savybių turi visos kiaulpienės dalys – šaknys, lapai ir žiedai. Šaknyse yra natūralių krakmolo ir cukraus pakaitalų, todėl jos gali būti naudojamos kaip dietinis produktas sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis. Kiaulpienės išvalo organizmą nuo toksinų ir stimuliuoja tulžies išsiskyrimą, kraujagyslių sistemos veiklą. Dar Avicena pieniškomis kiaulpienių sultimis gydydavo kepenų ir širdies ligas, rekomenduodavo jas kraujagyslių ligų profilaktikai.

Kiaulpienių šaknų milteliai, užberti ant žaizdų, opų ar nudegimų, juos gydo.

Kiaulpienių žiedai naudojami kepenų suriebėjimų, cirozės prevencijai, ardo tulžies pūslės akmenis ir valo kanalus, gerina kepenų veiklą, padeda esant gastritams, gerina virškinimą, skatina medžiagų apykaitą, varo prakaitą, aktyvina apsaugines organizmo funkcijas, tonizuoja, gerina apetitą ir atsikosėjimą. Žiedų nuoviras rekomenduojamas gerti esant padidėjusiam kraujo spaudimui ar nemigai. O nemažas geležies kiekis, esantis žieduose, didina hemoglobino lygmenį kraujyje. Liaudis kiaulpienių preparatus naudojo parazitinėms žarnyno kirmėlėms varyti.

Saulė – lėkštėje

Pasigaminti gydomąsias salotas iš kiaulpienių ir graikiškųjų riešutų itin paprasta. 100 g kiaulpienės lapų ir žiedų, 6 graikiškieji riešutai, 1 valgomasis šaukštas augalinio aliejaus. Lapus ir žiedus nuplauti, supjaustyti ir sumaišyti su skaldytais graikiškais riešutais bei aliejumi. Bijote kartumo? Išmirkykite lapus sūdytame vandenyje, tačiau atminkite – dėl to didelė dalis naudingųjų medžiagų prapuls.

Didysis Gėtė mėgęs tokias salotas: imti po saują pienių, dilgėlių, rūgštynių lapų, skaninti petražolėmis, svogūnų laiškais, vaistine agurkle, krapais, pridėti du kietai virtus ir susmulkintus kiaušinius, dvi supjaustytas svogūno galvutes.

Viskas sumaišoma ir užpilama padažu, kuris padaromas iš stiklinės rūgpienio, išmaišyto su druska ir pipirais, pridėjus pusę smulkintos citrinos su visa žieve.

Žaliosios salotos

Žliūgė, dilgėlės, garšva, pienių lapai, ridikėlių lapai, pipirinė, agurklė, rūgštynės (arba kiškio kopūstai), svogūnų laiškai, grietinė arba aliejus, prieskoniai.

Supjaustyti po saują visų minėtų žalumynų, užpilti aliejumi arba grietine, pridėti mėgstamų prieskonių. Galima įpilti citrinos sulčių. Žalumynų proporcijos gali būti įvairios, pagal kiekvieno skonį.

Kruopų ir laukinių žolių sriuba

2 valg. šaukštai miežinių ar kitokių kruopų, 2 morkos, 4 bulvės, 2 svogūnai, 2 valg. šaukštai aliejaus, po saują – garšvos, dilgėlių, pienės, varnalėšų lapų, builio, krapų, petražolės, prieskonių.

Kruopas nuplauti, išmirkyti, po to pavirti 5 min. Svogūnus supjaustyti, pakepinti svieste ar aliejuje, sudėti į sriubą. Kartu dėti smulkiai tarkuotas morkas, supjaustytas bulves, pavirti dar 10 min. Per tą laiką supjaustyti laukines žoles, po to jas visas sudėti į puodą ir nukėlus nuo ugnies laikyti uždengtą dar 20 min. Prieš valgant pabarstyti krapais, pagardinti grietine.

Kiaulpienių kava


Kavai kiaulpienių šaknis reikia rauti anksti pavasarį, kai tik kalasi pirmieji lapeliai, arba vėlų rudenį, lapams nukritus. Beje, rudenį šaknys yra vertingiausios. Šaknys švariai nuplaunamos, nušveičiamos kempinėle, nudžiovinamos, supjaustomos ir džiovinamos orkaitėje (ne karštesnėje kaip 40 laipsnių).

Išdžiovintas prieš vartojimą galima lengvai paskrudinti ir sumalti kavamale. Užplikyti taip, kaip įprasta namų sąlygomis plikyti kavą.

Virškinimą gerinanti arbata

Kol dar žydi pienės, prisirinkite jų žiedų. Geriausia rinkti pievose toliau nuo kelių ir automobilių išmetamųjų dujų. Žiedus supjaustykite į dalis ir užšaldykite šaldiklyje. Rudenį ar žiemą arbatinuke galėsite užplikyti šaldytus pienių žiedus. Tokia arbata pagerins virškinimą, tulžies pūslės ir kepenų veiklą.

Žalioji kosmetika

Pienė – ne tik skanus vaistas, bet ir puiki kosmetikos priemonė, todėl jos yra daugelyje veidui skirtų kaukių. Beje, pienių gerbėjams garantuota lygi oda be jokių spuogų, nes pienės lapuose yra daug magnio, o jis, savo ruožtu, pasirūpins gera odos būkle.

Pienių losjonas – puiki priemonė, gilai ir saugiai nuvalanti veido ir kaklo odą. Išsikaskite 3-4 augalus kartu su šaknimis, stiebais, lapais ir žiedais, kruopščiai nuplaukite, nudžiovinkite servetėle, supjaustykite, sudėkite į švarų stiklinį indą, užpilkite degtine (vienai stiklinei smulkintos žalumos – stiklinė degtinės), sandariai uždarykite ir 10 dienų palaikykite tamsioje vietoje. Po to antpilą perkoškite ir atskieskite virintu vandeniu (pusei stiklinės antpilo – viena stiklinė vandens). Naminiu pienių losjonu valykite veido ir kaklo odą du arba tris kartus per dieną.

Jei oda riebi, naudinga du kartus per savaitę palaikyti ant veido ir kaklo kaukę iš susmulkintų pienės lapų.

Pienės lapų antpilas sustiprins plaukus. 1 valgomąjį šaukštą smulkintų pienės lapų užpilkite stikline virinto vandens, palikite pusvalandžiui, kad nusistovėtų. Šia namine priemone įtrinkite plaukų šaknis.

Žiedai padeda sutrikus virškinimui, užkietėjus viduriams ir esant kitoms skrandžio bėdoms. 200 g pienės galvučių užpilama 1 l vandens, paliekama 8-10 valandų nusistovėti. Taip nektaras, esantis žieduose, patenka į antpilą. Po to viskas perkošiama, įdedama 1,5 kg cukraus. Pamaišant verdama 1,5-2 valandas.

Lapai naudojami kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė. 2-3 valgomuosius šaukštus sausų smulkintų pienės lapų termose užpilama 0,5 l verdančio vandens, perkošiama ir geriama po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną iki valgymo likus pusvalandžiui.

Stiebais gydomas reumatas. Pienės stiebai smulkiai supjaustomi, ištrinami cukraus pudra, gauta masė valgoma po 1 arbatinį šaukštelį 2 kartus per dieną.

Šaknys – puiki priemonė gydyti kepenų ir tulžies pūslės ligas, taip pat rekomenduojama esant mažakraujystei. Arbatinis šaukštelis smulkintų pienės šaknų užpilamas stikline virinto vandens, visa tai paliekama valandai nusistovėti, po to perkošiama ir vartojama po ¼ stiklinės 3 kartus per dieną valgio metu.

Sultys – seniai liaudyje pripažinta priemonė, padedanti šalinti karpas, strazdanas, pigmentines dėmes ir kitus odos defektus. Ant karpos ar pigmentinės dėmės užtepama šiek tiek pienės sulčių ir po pusvalandžio nuplaunama. Šios procedūros nereikėtų taikyti, jei odos defektas yra ant veido – pienės sultis sunku nuplauti.

Sodininko pagalbininkė

Pienė nuo senų laikų – sodininko priešas. Bet ši piktžolė visai lengvai virs naudingu pagalbininku, jei iš jos pasigaminsite priemonę kovai su kenkėjais. Surinkite kibirą pienių lapų, susmulkinkite, užpilkite vandeniu, palaikykite parą ir apipurkškite šiuo antpilu sodo medžius.

Nuplautas šaknis galima supjaustyti kaip morką. Tai puikus kartumynas, stipriai veikiantis kepenis, gerinantis tulžies latakų tonusą, tulžies išsiskyrimą, saugantis nuo akmenligės. Du valgomuosius šaukštus smulkintos šaknies užpilti dviem stiklinėmis šalto vandens, 2-3 valandas pamirkyti ir tame pačiame vandenyje apie 15 min. pavirti ant mažos ugnies. Nukošti ir tokį nuovirą gerti po valgomąjį šaukštą šešis kartus per dieną 20 min. prieš valgį ir pavalgius po 20 min.

Galima pasidaryti ir sveikatinantį mišinį. Žalias ką tik išrautas šaknis nuplauti, sumalti mėsmale ir sumaišyti su medum, paskui pridėti česnako. Imti vieną dalį pienių šaknų, vieną dalį medaus ir trečdalį šio gauto kiekio – česnako. Palaikyti sandariai uždarytame stiklainyje 2-3 dienas. Per tą laiką medus ištirps. Pakvėpuokime atidarę stiklainį pakaitom pro atskiras šnerves. (Pro abi šnerves kartu negalima nei pūsti, nei traukti.) O paties sirupo po šaukštelį tris kartus per dieną vartokime – išvalys kraujagysles, bronchus. Pusę litro šio ruošinio galima suvartoti per tris mėnesius.

Literatūroje rašoma, kad kiaulpienė naudinga moterims ir dar labiau – vyrams. Vyrai, gerdami tik kiaulpienės šaknų kavą, kas rytą valgydami lapų salotas, niekada nevarstytų vaistinės durų, teiraudamiesi brangaus preparato. Pasak reklamų, būtų „taip paprasta susigrąžinti vyriškumą“.

Vaistinė žaliava. Rinkimas ir laikymas

Lietuvoje paprastoji kiaulpienė nėra vienintelė kiaulpienių rūšis. Čia taip pat auga mažoji bei pelkinė kiaulpienės. Visos vaistinei žaliavai yra tinkamos, tačiau pelkinė kiaulpienė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, todėl ją rinkti draudžiama.

Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį, tik pasirodžius lapams, arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Iškastas šaknis reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šakneles bei likusius lapus. Storesnes šaknis reikėtų perpjauti išilgai pusiau. Pradžiai rekomenduojama šaknis pavytinti ir iš karto nedėti į džiovyklą. Tik vėliau džiovinti 40-50 C temperatūroje. Sudžiūvusi vaistinė žaliava praranda apie trečdalį savo masės.

Gerai išdžiūvusios šaknys rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios.

Lapai ir žiedai vaistinei žaliavai nedžiovinami, naudojami švieži. Jie gali būti renkami ir naudojami visą augalo vešėjimo laiką, tačiau geriausi pavasarį.