Tradicinėje medicinoje saldymedžių šaknys jau nuo seno vertinamos kaip priemonė, padedanti įveikti daugybę įvairiausių vidaus ligų. Kelis tūkstančius metų kinų mediciną propaguojantys gydytojai jomis gydė daugelį negalavimų – nuo skrandžio opų ir vidurių užkietėjimo iki vėmimo. Tyrinėję faraonų kapus mokslininkai greta kito valdovų turto rado ir saldymedžio šaknies likučių. Čia šis augalas buvo naudojamas įvairių kvėpavimo ligų gydymui. Vadinasi, senovėje jis buvo itin vertinamas ir mėgstamas.

Vaistinė augalinė žaliava yra šaknys. Iš išorės jos tamsios, raudono-rudo atspalvio, iš vidaus – gelsvos. Jos smulkinamos, verdamos, o nuoviras garinamas – iš jo gaminamis mikstūros, milteliai ir tabletės. Galima įsigyti šaknies, supjaustytos nedidelėmis riekelėmis – jas kramtyti labai sveika dantims ir dantenoms. Saldoką skonį suteikia glicirizinas – junginys, 50 kartų saldesnis už cukrų (tarp kitko, europinis saldymedis yra saldesnis už tą, kuris auga Amerikoje). Kaip rodo tyrimai, saldymedžiai neleidžia daugintis bakterijoms burnos ertmėje, tad dantys išlieka sveikesni.

Tai daugiametis žolinis augalas, galintis užaugti iki 1 metro aukščio. Šaknų sistema sudėtinga, stiebai statūs, tiesūs ir apaugę plaukeliais. Lapeliai elipsiški, žiedai – violetinės spalvos ir sudaro kekės formos žiedynus. Lietuvoje savaime neauga.

Saldymedžių šaknyse yra saponino, gliukozės, krakmolo, askorbo rūgšties ir kitų naudingų medžiagų. Dėl saldaus skonio saldymedžiai plačiai naudojami ne tik medicinoje, bet taip pat ir kaip maistinis priedas, ir netgi gryni, tik prieš tai apkepami, kol įgyja auksinį-rudą atspalvį.

• Glicerininė rūgštis pasižymi uždegimus slopinančiu poveikiu. Taip pat ji veikia kaip diuretikas, stimuliuoja antinksčių veiklą ir žaizdų gijimą, vartojama bronchinės astmos gydymui.
• Flavanoidai slopina uždegimus ir mažina spazmus, skatina žaizdų gijimą.
• Gleivės ir pektininės medžiagos didina kosulio produktyvumą, kita vertus, dėl spazmolitinių savybių kosulys aprimsta.
• Neretai šis augalas naudojamas normalizuoti menstruacijų ciklą (skatina estrogenų, kurie ir yra atsakingi už šį procesą, gamybą). Efektyvus ir gydant menopauzės simptomus.

Saldymedžio šaknies ekstrakto dedama į alų, girą, taip pat į įvairius kompotus, marinatus, konditerinius gaminius ir netgi į arbatą. Pavyzdžiui, Kirgizijoje saldymedžiai naudojami kaip arbatos pakaitas.

Be to, kad yra malonaus skonio, saldymedžiai reguliuoja sergančiųjų diabetu vandens ir druskų apykaitą, netgi naudojami kaip vidurius laisvinanti priemonė.

Iš saldymedžio šaknies gaminami sausi ir tiršti ekstraktai, sirupai, nuovirai ir milteliai, kurie naudojami tam, kad sergantysis pneumonija galėtų lengviau atsikosėti. Neretai jos dedama į arbatų mišinių sudėtį. Taip pat ši vaistažolė pasižymi slopinančiu uždegimus ir žaizdų gijimą skatinančiu poveikiu (skrandžio opaligės atveju). Ja gydomas gastritas, reumatizmas, inkstų ir šlapimo pūslės ligos. Dėl antispazminio poveikio pasitelkiama gydant širdies ir kraujagyslių sistemos ligas.

Nors saldymedžiai mūsų dienomis labai populiarūs, piktnaudžiauti jais negalima. Visų pirma, gali pasireikšti nepageidaujamas pašalinis poveikis, pavyzdžiui:

• Yra žinoma, kad glicirininė rūgštis skatina natrio ir vandens susilaikymą organizme;
• Ši vaistažolė slopina vaistų, gydančių širdies ligas, poveikį;
• Netinka vartoti kartu su alkoholiu, nes gali padidėti arterinis kraujospūdis ir prasidėti edema, traukuliai;
• Negalima vartoti ilgą laiką, nes kai kuriems žmonėms dėl saldymedžio šaknies padidėja arterinis kraujospūdis, neretai pasireiškia ir širdies veiklos sutrikimai, gali prasidėti viduriavimas arba vidurių užkietėjimas.

Kaip ir bet kuri kita vaistažolė, saldymedžiai turi ir indikacijų, ir kontraindikacijų. Vartoti saldymedžio šaknies negalima šiais atvejais:

• Jeigu kraujo spaudimas yra per aukštas;
• Jeigu pacientas skundžiasi širdies veiklos sutrikimais, aritmija;
• Jeigu sergama kepenų ligomis, inkstų nepakankamumu;
• Nėštumo metu.

Yra keli būdai pagaminti saldymedžio ir kitų žolelių antpilą/nuovirą.

Paprasčiausias nuoviro ruošimo būdas – 0,5 šaukšto šaknies užpilama stikline verdančio vandens, laikoma 10 minučių ir nukošiama. Rekomenduojama gerti po pusę stiklinės 3 kartus per dieną (geriausia – prieš valgį).

Sergantiems tuberkulioze ir lėtiniu tonzilitu galimas toks variantas: į distiliuotą indą dedami 4 šaukštai smulkintos saldymedžio šaknies, 4 šaukštai beržų lapų, 4 šaukštai našlaičių, 3 šaukštai kiaulpienių šaknų, 3 šaukštai svilarožių šaknų ir tiek pat varnalėšų žolės. Šį mišinį reikia užpilti litru verdančio vandens ir pavirti ant silpnos ugnies 20–30 minučių, o tada palaikyti dvi valandas, kad pritrauktų. Gautas nuoviras vartojamas per dieną mažomis porcijomis.