Kokosų aliejui daugelis moterų negaili gerų žodžių: jis nuostabiai drėkina, švelnina, puoselėja, saugo mūsų odą, ir dar nuostabiai kvepia.

Visgi neseniai į Ekodiena.lt akiratį papuolė kokosų aliejus, kurio etiketėje buvo parašyta „Pagaminta iš kopros“. Kiek teko girdėti, jis turėtų būti gaminamas iš kokoso riešuto. Pradėję domėtis, kas yra toji kopra ir koks yra jos kelias iki aliejaus išgavimo, atsidūrėme skirtinguose informacijos kloduose. Vienur buvo teigiama, kad tai naudinga medžiaga, kitur kopra buvo „maišoma su žemėmis“. Nusprendėme paprašyti pagalbos „Kvapų namų“ gamybos vadovės Rūtos Daunoravičienės. Ji mums plačiau papasakojo, kaip pasirinkti tokį kokosų aliejų, kuris nekenkia mūsų odai ir visam organizmui.

Internete aptikome informacijos, kad dezodoruotas kokosų aliejus gaminamas iš kopros (džiovinto kokoso riešuto branduolio). „Azijoje mažos įmonės kokoso riešutus džiovina saulėje arba rūko juos. Stiprų kopros kvapą galima užuosti iš tolo. Ant džiovinamų riešutų tupia paukščiai, vaikštinėja vištos, ožkos ir šunys. Drėgnas klimatas ir lietūs stabdo džiovinimo procesą, riešutai pelija ir rūgsta. Kopra vežama į gamyklą, kur spaudžiama, rafinuojama, balinama ir dezodoruojama. Kas galėtų pamanyti, kad tas dezodoruotas kokosų aliejus gautas iš dvokiančios, supelijusios, nehigieniškos kopros. „Amanprana“ atstovams teko matyti tokius vaizdus Indonezijoje, Šri Lankoje, Filipinuose… Spaudimo metu susidaranti aukšta temperatūra karamelizuoja cukrus, jie jungiasi su baltymais (vyksta Mailardo reakcija). Tada perdirbimo metu parudavęs aliejus balinamas, leidžiant jį per anglies filtrus. Naudojant aukšto slėgio garus, iš aliejaus pašalinami kvapai. Procesas pigus, nes neteikiant reikšmės sveikatai gaminami dideli aliejaus kiekiai. Galiausiai, rafinavimas ne tik naikina grybelius ir bakterijas, bet suardo ir gausybę vertingų maisto medžiagų“, – rašoma vienoje elektroninėje parduotuvėje.

Susipažinus su šia aliejaus gamybos puse, kyla noras sužinoti, kaip teisingai pasirinkti kokosų aliejų, nes pakuotėje kartais nėra nurodomas nei spaudimo, nei gamybos būdas.

Aliejaus kokybė priklauso nuo kelių veiksnių

„Kvapų namų“ gamybos vadovė pasakojo, kad kokosų aliejaus (ar bet kokio kito aliejaus) kokybė priklauso nuo keleto faktorių: auginimo, žaliavos paruošimo, gamybos būdo/technologijos ir vėlesnio apdorojimo bei laikymo sąlygų. Šiuo atveju susiduriame su žaliavos kokybės ir aliejaus gamybos būdo faktoriais. Jei žaliava (kopra) yra prastos kokybės, iš jos gautą aliejų neišvengiamai reikės rafinuoti – bent jau filtruoti, balinti, dezodoruoti.

Kadangi nekokybiškos žaliavos prigaminti nėra sunku, ji pigi, ir jos daug. RBD Coconut Oil (Refined Bleached Deodorised) gaminamas pramoniniu būdu, yra pigiausias, jo visose pramonės šakose sunaudojama daugiausiai.

„Jei kopra paruošiama kokybiškai, t. y. išdžiovinus laikoma tinkamose sąlygose, neapauga pelėsiais, negraužiama vabdžių ir kirmėlių, iš jos galima išgauti neblogos kokybės aliejų. Tačiau čia kokybės klausimas nesibaigia. Gerą žaliavą sugadinti labai lengva. Toliau svarbu, kokiu būdu bus išgaunamas aliejus (ar bus naudojamas cheminis tirpiklis, ar mechaniniai metodai, kokia temperatūra), ar jis bus kaip nors apdorojamas po spaudimo, jei taip, tai kaip“, – sakė R. Daunoravičienė.


Švieži riešutai ≠ kopra

Kartais kopros paruošimo būdas vadinamas VCO, tačiau iš kopros išgautas aliejus negali būti vadinamas VCO (Virgin Coconut Oil). VCO aliejus išgaunamas tik iš ŠVIEŽIŲ riešutų, o ne kopros.

Gamybos vadovė patarė nepainioti VCO aliejaus (iš šviežių riešutų) ir kopros aliejaus. „Jų riebalų rūgščių sudėtis kiekis gali būti panašus, tačiau labiausiai skiriasi nesumuilinamų medžiagų kiekis ir sudėtis, ypač bioaktyvių medžiagų (fenolių) kiekis, lemiantis šio aliejaus antioksidacines (t. y. senėjimą lėtinančias) savybes, poveikį odai ir organizmui apskritai.

Šviežių riešutų aliejuje fenolinių medžiagų yra 7 kartus daugiau negu kopros aliejuje (Seneviratne, 2008). Šviežių kokosų aliejuje daug daugiau ir vitamino E bei sterolių (Seneviratne, Nevin tyrimai)“, – papildė ji. Dėl mažesnės antioksidantų koncentracijos kopros aliejai greičiau genda (oksiduojasi). Rafinuoti aliejai genda dar greičiau, ir tai galioja visiems aliejams, ne tik kokosų.

Žinant, kad riebalų/aliejų oksidaciją skatina deguonis ir UV spinduliai, peršasi išvada, kad naudojant tokį aliejų ant odos, ypač vasarą, odos būklę ne pagerintume, bet netgi atvirkščiai – pablogintume. Gali paspartėti odos džiūvimas, glebimas, atsirasti pigmentinių dėmių, ypač jei organizmas nusilpęs. Kiek tie pokyčiai gali būti akivaizdūs ir greiti, – sunku pasakyti, nes mūsų odos sveikata priklauso nuo daugybės dalykų, ne vien nuo to, ką ant jos tepame.

Taigi, apskritai telieka ir vėl pakartoti banalią frazę – aliejus aliejui nelygu.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį:

• Kad kokosų aliejus būtų šalto spaudimo – nerafinuotas ir nedezodoruotas;
• Kad kokosų aliejus būtų ekologiškas (KODĖL)? Ekologiško aliejaus gamyboje leidžiami tik mechaniniai spaudimo būdai, be to, nenaudojamos cheminės medžiagos nei auginimo, nei riešutų apdorojimo, nei spaudimo ir aliejaus apdorojimo stadijose;
• Prastesnę nors ir nerafinuoto kokoso aliejaus kokybę išduoda aliejaus karstelėjęs skonis, pakankamai intensyvus jo aromatas ir pan. Jei kokoso aliejaus kvapas, buvęs malonus iškart po pakuotės atidarymo, po kažkurio laiko pakito ir tapo nemalonus, tai yra dar vienas prastesnės kokybės nerafinuoto aliejaus požymis;
• Geriausias kokosų aliejus yra gaminamas iš kokosų riešutų.

Istorinis aspektas

„Istorikai turbūt galėtų atsakyti į klausimą, kuris kokosų aliejaus gamybos būdas yra seniausias, autentiškiausias. Kokosų palmės dera kiaurus metus, tad vargu ar prieš tūkstančius metų saliečiai jautė būtinybę kaupti džiovintus kokosų riešutus aliejui išgauti. Paties aliejaus kaip produkto poreikio netgi nebuvo. Panašu, kad kopros aliejų pietiečiai išmoko gaminti iš šiauriečių. Kokosų riešutų rinkimas ir džiovinimas, t. y. kopros gamyba, greičiausiai atsirado sulig šiaurės kraštų pramonės ir kolonijų vystymusi, kuomet labai išaugo riebalų poreikis techninėms reikmėms – apšvietimui, kurui ir pan. Prekybos agentai ir pasiuntiniai laivais naršė vandenynus ir ieškojo pigių riebalų šaltinių. Koprą iš pietiečių jie gaudavo kone dykai. Pietų jūrų salų gyventojams taip buvo patogiausia ir lengviausia sukaupti ir parduoti/atiduoti/mainyti didesnius riešutų kiekius. Be to, išdžiūvusi žaliava lengvesnė, – gali parsiplukdyti daugiau ir pigiau. Kopros aliejų spausdavo (ir tebespaudžia) jau čia vietoje – Anglijos, Olandijos, Jungtinių valstijų fabrikuose. Vystantis kolonijoms, aliejaus spaudimo „mados“ ir pažangios, kaip manyta, technologijos buvo introdukuotos ir pietų kraštuose, išstumdamos senus gerus vietinius tradicinius metodus. Aišku, tos gamybos mados ir tradicijų gajumas įvairiuose pasaulio kampeliuose skiriasi“, – pasakojo „Kvapų namų“ gamybos vadovė.

Be to, nepamirškime, kad kalbame nebe apie techninį aliejų, o apie sveikatinimo priemonę, tad kokybės klausimas čia svarbiausias. Pokyčių turėtų įnešti ir nuodugnesni aliejų sudėties tyrinėjimai, ir be abejo, mūsų – vartotojų poreikiai bei „spaudimas“ gamintojams ir tiekėjams.