Daugelis skundžiasi, kad vyresni giminaičiai tapo tiesiog nepakenčiami: nuolat burba, įsižeidžia dėl pačių absurdiškiausių priežasčių, juos viskas erzina ir dirgina. Kodėl jie taip elgiasi ir ką daryti jų artimiesiems?

Tokios metamorfozės iš tikrųjų labai dažnos: žmonių, kuriuos mes anksčiau taip gerai pažinojome, charakteris keičiasi, ir tos savybės, kurių beveik nepastebėdavome, ima dominuoti. Pavyzdžiui, žmogus anksčiau buvo tiesiog nelinkęs bendrauti, o dabar tapo tikru paniurėliu ir atsiskyrėliu, taupus žmogus tapo šykštuoliu ir visur kiša savo nosį, nori viską kontroliuoti. Trumpai tariant, žmogus jau nebe tas, ir tie pokyčiai aplinkiniams džiaugsmo visai neteikia.

Sielos žaizdos

Artimuosius tai, žinoma, varo iš proto: „Su juo dabar ne tik gyventi po vienu stogu, bet ir tiesiog žmogiškai pasikalbėti nebeįmanoma!“ O atsiranda ir tokių, kuriems atrodo, kad vyresnioji karta taip elgiasi tyčia : „Jis ir anksčiau manęs nemėgo, o dabar iš viso nusprendė paversti mano gyvenimą pragaru...“

Vis dėlto, psichologų teigimu, toks įžeidumas, uždarumas, dirglumas ir kitos išlindusios neigiamos charakterio savybės – dvasinio diskomforto požymis. Greičiausiai žmogus jaučiasi nelaimingas, nereikalingas, senas, ligotas, ir visa tai, kas kaupiasi viduje, pratrūksta ir išsilieja ant aplinkinių. Būna ir atvirkščiai: pagyvenęs žmogus puola ne kitus, o save, nuolat sau dėl ko nors priekaištauja, graužiasi, naikina save iš vidaus.

Serga kūnas?

Būna, kad charakteris subjursta dėl kokios nors ligos. Juk jeigu žmogus kankinasi, jaučia skausmą, būti aktyviam, linksmam ir žvaliam nėra taip jau paprasta. Su skausmu ir prasta nuotaika, žinoma, galima kovoti, tačiau net ir stipriausiems kovotojams pasitaiko itin sunkių dienų – jie verkia, įsižeidžia, rodo kaprizus ar užsisklendžia savyje.


Perdėtas emocionalumas gali atsirasti dėl senatvinės silpnaprotystės, bet jai būdingi ir kiti simptomai – pavyzdžiui, išsiblaškymas, užmaršumas. Tipiška situacija: senelis palikinėja daiktus ten, kur jiems visai ne vieta, o šeima piktinasi ir siunta: jis tyčia mėto savo kojines virtuvėje ir jaukia namus! O juk tvarkos „pažeidėjas“ tiesiog negali adekvačiai įvertinti to, kas vyksta aplinkui, ir net prisiminti, kur ir ką dėti.

Konservatyvizmas ir kategoriškas bet kokių naujovių netoleravimas taip pat ne visada „blogo“ charakterio požymis. Esmė ta, kad apie 75-80 gyvenimo metus žmogus netenka apie 30-40% galvos smegenų neuronų. Įsiminti ką nors darosi sunkiau, lėtėja informacijos apdorojimas ir įsisavinimas, todėl nereikia piktintis, kad seneliai nenori mokytis naudotis nauja mikrobangų krosnele, kurią padovanojote jiems per Kalėdas – jiems tai tikrai sudėtingiau, negu jaunajai kartai.

Todėl neverta pykti ant savo garbaus amžiaus sulaukusių artimųjų: jeigu jums ir kliūva, tai – ne iš blogos valios. Pamėginkite apsupti juos savo rūpesčiu ir dėmesiu, ir gali būti, kad charakteris pasitaisys!

Suprasti, atleisti ir priimti

Dažniau rašykite ar atvažiuokite į svečius, darykite mažas mielas staigmenas, dovanokite dovanėles (ir nebūtinai brangias), kartu pavartykite nuotraukų albumus ir tiesiog nuoširdžiai kalbėkitės.

Jeigu artimo žmogaus elgesyje kažkas jums kelia nerimą (pavyzdžiui, jis išsiruošė į parduotuvę, bet prie durų pamiršo, kur ir ko ėjo, arba jis nesusidoroja su įprastomis buitinėmis funkcijomis), reikėtų kreiptis į gydytoją. Senatvinė silpnaprotystė neišgydma, tačiau galima stabdyti smegenų ląstelių nykimo procesą. Kuo anksčiau pradėsite gydymą, tuo jis bus efektyvesnis.

Jei nusprendėte padovanoti pagyvenusiam žmogui telefoną – pirkite paprasčiausią ir kantriai paaiškinkite (gali tekti tai padaryti ne kartą ir ne du), kaip juo naudotis.

Patikėkite pagyvenusiam žmogui užduotis, su kuriomis jis susidoros: nupirkti duonos, išplauti indus, pavedžioti šunį ar pan. Tai pakels jo savivertę ir skatins pasitikėti savimi – juk tai reiškia, kad jis reikalingas! Be to, aktyvi veikla – tai geriausia treniruotė smegenims. Ypač naudinga kaitalioti kelias veiklos rūšis: tai padeda išsaugoti sveiką protą ir gerą atmintį iki žilos senatvės.