Turbūt visi mes norime būti laimingi, tačiau gyvenimas kartais turi kitokių planų. Tokiems atvejams gamta yra numačiusi universalų paguodos mechanizmą – ašaras.
 
Nors šis skystis organizme atlieka daug daugiau funkcijų. Pirmiausia – drėkina akis, bet taip pat ašaros saugo nuo mikrobų, pašalina dulkeles ir svetimkūnius. Ir nors dažną vien mintis apie tai erzina, ašaros yra vienas pagrindinių motyvų daugybės mūsų veiksmų bei poelgių, kurie savo ruožtu būna orientuoti į vienintelį tikslą: sumažinti arba visiškai likviduoti dirginantį faktorių, sukėlusį mums nemalonių pojūčių, taigi ir išprovokavusį verkimą.
 
Įgimtas mechanizmas
 
Skamba šiek tiek painokai ir sudėtingai, bet kasdieniame gyvenime apstu tokių pavyzdžių. Beje, visai nesusijusių su ašaromis.
 
Pavyzdžiui, kai pajuntame alkį, einame užvalgyti, ir sotumo jausmas gana greitai priverčia pamiršti ką tik patirtus nemalonius pojūčius. Tas pats ir su šalčiu: sužvarbus galima šilčiau apsirengti ir toliau mėgautis gyvenimu. Tereikia tik turėti lėšų maistui ir drabužiams.
 
Su ašaromis viskas iš esmės taip pat, bet sykiu ir kitaip. Mat toli gražu ne visada jas išprovokavusius veiksnius galima taip greitai ir paprastai pašalinti, kaip šaltį ar alkį. Kai kurios „ašaringosios“ problemos išvis būna neišsprendžiamos. Štai išsiskyrimas arba meilė be atsako gali apnuodyti gyvenimą labai ilgam. O artimo žmogaus mirties paliktos žaizdos niekada visiškai nebeužgyja.
 
Kai susimąstai, visas kasdienis gyvenimas kupinas ašarų. Moterims, dėl vaikų ir šeimos išsaugojimo nesiskiriančioms su smurtaujančiais vyrais. Darbuotojams, kenčiantiems tironus viršininkus, nes kito pasirinkimo nėra, leisti sau tapti bedarbiais jie negali... Taip kaupiasi nuolatinis stresas, vis gilėjantis ir vis labiau ėdantis sveikatą. Nes gamtos numatytos natūralios reakcijos į stresą – kova, bėgimas, kitoks fizinis aktyvumas, – šiuolaikinėje visuomenėje yra praktiškai neįgyvendinamos. Taigi lieka verkti. Vienintelis tos pačios motulės gamtos numatytas universalus saviguodos mechanizmas.
 
Geriau šlapia nei sausa
 
Kaip jau minėta, ašaros atlieka ir labai rimtas fizines funkcijas. Akims jos – kaip tepalai kokiam nors mechanizmui: ir padeda sklandžiau funkcionuoti, ir apsaugo nuo pašalinių dalelių, galinčių tą funkcionavimą apsunkinti ar sutrikdyti. Kompiuteriu daug dirbantys žmonėms patvirtins: sausų akių sindromas baisiai nemalonus negalavimas. Tuomet paprastai neišsiverčiama be dirbtinių ašarų – specialių akių lašų, kompensuojančių akių nebegebėjimą išskirti pakankamai skysčio, kad apsisaugotų nuo išdžiūvimo bei svetimkūnių, antraip viskas baigiasi lėtiniu uždegimu.
 
Tiesa, be tokių „apsauginių“ ašarų, vadinamu bazalinėmis, specialistai išskiria emocines. Jas mes pirmąkart praliejame dar kūdikystėje, kai savo riksmu, atrodytų, be priežasties varome iš proto mamas. Paskui užaugame, išmokstame tvardytis. Bet verkti gyvenime vis tiek tenka visiems be išimčių. Ir daugeliu atvejų toks emocinis išsiverkimas atneša nusiraminimą bei palengvėjimą.
 
Vienas populiariausių paaiškinimų, kodėl taip nutinka, yra kad su ašaromis iš organizmo pasišalina kenksmingos medžiagos ir streso hormonai – katecholaminai (tokie kaip adrenalinas), kortikosteroidai (kaip kortizolis).
 
Tiesos tame yra. Intensyviai verkiant ašarų sudėtis iš tiesų skiriasi nuo paprastų drėkinančių ašarų – jos tampa karčios tiesiogine šio žodžio prasme.
 
Beveik kaip narkotikai
 
Vis dėlto, kad ir kokia didelė vadinamųjų streso hormonų koncentracija būtų ašarose, tikėtis išverkti stresą yra naivu. Palyginkite patys organizmo gaminamą ašarų kiekį su jame cirkuliuojančio kraujo kiekiu, ir iškart taps aišku kodėl: normaliomis aplinkybėmis žmogaus ašarų liaukos išskiria nuo 0,5 iki 1 ml ašarų skysčio per parą, taigi per metus susidaro maždaug stiklinė, o kraujo yra net 5 litrai.

 
Taigi greičiau jau su tuo susidoros mūsų inkstai. Gal ir ilgiau užtruks, tačiau užtikrintai pašalins bjauriuosius streso hormonus su šlapimu.
 
Todėl daug įtikinamesnis atrodo paaiškinimas, kad palengvėjimą išsiverkus lemia organizme vykstantys neurofiziologiniai procesai bei grynai psichologinis poveikis. Mat verkimas stimuliuoja enkafalinų ir endorfinų, dar vadinamų džiaugsmo ar laimės hormonais, išsiskyrimą. Tokių pačių, kurie, pavyzdžiui, išsiskiria įsimylėjusių žmonių kraujyje. Šie hormonai realiai gali pakovoti su emociniu skausmu (narkotinės medžiagos opiatai, beje, veikia tuos pačius receptorius, kaip ir enkafalinai bei endorfinai) ir suteikti ramios laimės pojūtį.
 
Ne veltui daugelyje religijų tikima, jog ašaros „apvalo sielą“.
 
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad ašaros – tai signalas, jog kažkas negerai. Ir šį signalą mes naudojame nuo pat gimimo, kai kūdikis verksmu įspėja motiną, kad jam norisi valgyti, laikas keisti sauskelnes ar skauda pilvuką. Tokiomis aplinkybėmis ašaros yra visavertė komunikacijos priemonė. Bet ne tik. Kūdikio ašaros dar reikalingos ir tam, kad sukeltų gailestį mažai būtybei ir ja kas nors pasirūpintų, apgintų.
 
Šis empatijos jausmas visiškai neišnyksta ir vėliau gyvenime. Verkiančio suaugusio žmogaus vaizdas taip pat sukelia gailestį, norą paguosti, pagelbėti.
 
Geriau verkti nei gerti
 
Specialistai sako, kad tam tikra prasme „antistresines“ ašaras galima prilyginti alkoholio vartojimui. Jis taip pat prislopina emocinį skausmą. Tiesa, labai trumpam, bet net ir dėl ilgo poveikio gerti – ne išeitis.
 
Be to, kaip pažymi psichologai, alkoholis suveikia nebent jei tuo pat metu bendraujama mažiausiai su vienu supratingu ir geranoriškai nusiteikusiu žmogumi.
 
Tas pats, pasirodo, yra ir su skausmo ašaromis: jos daug geriau padeda, jeigu yra, kas atjaučia, išklauso ir yra pasirengęs padėti. Žodžiu, jei jau yra poreikis išsiverkti, tai sveikiausia tą daryti ant kieno nors peties.
 
Ne nuo visų ašarų palengvėja
 
Vis dėlto, mokslininkų pastebėjimais, ne visus verkiančiuosius aplanko palengvėjimas. Atlikus eksperimentus su dideliu skaičiumi dalyvių, paaiškėjo, jog tokių tebūna iki 10 procentų. Kodėl tik tiek? Manoma, jog kaip tik dėl to, kad šalia nebūna paguodos peties. Kai greta nėra nuoširdžiai užjaučiančių draugų, o tikėjimas mus globojančiomis aukštesnėmis jėgomis ne visų vienodai stiprus, ašaros gali ir nepadėti.
 
Tą patvirtino ir tyrimas, kuriame dalyvavo 200 olandžių. Paaiškėjo, jog ašaros padėjo daugumai jų, bet ne visoms. Moterys, verkusios iš baimės arba depresijos, prisipažino, kad po to jų savijauta, priešingai – pablogėdavo. Kodėl taip nutinka, kol kas nežinoma. Gali būti, kad žmonių, kamuojamų depresijos ar nerimo, ašaros neveikia taip, kaip kitų.
 
Tačiau visiškai neverkti kenkia sveikatai. Žmonės, kurie neverkia, gerokai dažniau kenčia nuo sunkių nervinių sutrikimų ir psichikos ligų.
 
O paraudojus iš širdies 15 minučių, teigiama, galima sumažinti įtampą, susikaupusią per visus metus! Išvada: ašaros, nepriklausomai nuo jų kilmės, turi daug daugiau privalumų negu trūkumų.