Daugeliui atrodo, kad knarkimas – visiškai nerimta problema (dažniausiai taip įsitikinę tie, kurie ir knarkia). Manoma, kad šis reiškinys labiausiai kliudo aplinkiniams, tačiau net nesusimąstoma, kad iš tiesų galima kalbėti netgi apie realią grėsmę žmogaus gyvybei. Yra nustatyta, kad bėgant metams knarkti ima maždaug 60–70 % žmonių.

Kodėl atsiranda knarkimas?

Priežasčių gali būti trys. Pirmoji susijusi su centrinės nervų sistemos veikla, antroji – su fiziniais nosiaryklės kurios nors dalies pažeidimais, trečia gi yra kombinuota (apima pirmąsias dvi priežastis).

Iš pradžių kiek pasigilinkime į knarkimo mechanizmą: plačiai atvėrus burną, galima matyti tabaluojantį liežuvėlį. Jis tvirtinasi ant raumenų. Jeigu jų tonusas geras, jie liežuvėlį prilaiko, ir gerklės spindis išlieka gana didelis. Jeigu raumenys nusilpę, liežuvėlis nukąra ir kliudo normaliai kvėpuoti. Dažnai situaciją pablogina ir nusilpę kramtomieji raumenys, tad žmogus miego metu išsižioja. Dėl šios priežasties kvėpavimas vyksta ne per nosį, o per burną, liežuvėlis ima vibruoti ir pasigirsta knarkimas.

Kodėl smegenys blogai kontroliuoja „naktinį kvėpavimą“?

Kas gi verčia knarkiančius žmones kvėpuoti per burną? Daugeliu atvejų – organizmo intoksikacija, todėl ir sakoma, kad knarkimo problema – tai biologinio žmogaus amžiaus problema. Jeigu žmogus rūko, piktnaudžiauja alkoholiu, maitinasi nevisaverčiu maistu (produktais su cheminėmis priemaišomis), kvėpuoja užterštu oru, tada nukenčia ir centrinės nervų sistemos (smegenų) veikla. Smegenys siunčia nepakankamai impulsų į atskiras kūno dalis. Kitaip tariant, mažiau signalų gauna ir liežuvėlį bei žandikaulius palaikantys raumenys.


Štai paprastas pavyzdys. Viena iš pacienčių dienos poilsio metu taip garsiai knarkdavo, kad palatos kaimynės turėdavo išeiti – jos net susikalbėti tarpusavyje negalėjo, ką jau bekalbėti apie kokį nors poilsį. Po dvi savaites trukusios fitoterapijos ir aktyvaus organizmo valymo, moteris staiga nustojo knarkti. Gydytojai, kurie įprato prie iš palatos sklindančio triukšmo, iš pradžių pamanė, kad pacientei kažkas nutiko, ir kelis kartus ėjo jos tikrinti. Organizmo valymas padėjo normalizuoti smegenų procesus, tad knarkimo problemą pavyko išspręsti.

Knarkimas – tai 10–15 kartų per vieną valandą sustojęs kvėpavimas

Tačiau knarkimo baimintis reikia ir dėl kitų priežasčių, ne tik dėl organizmo užterštumo. Pagrindinis pavojus yra tas, kad knarkimo metu žmogus periodiškai nustoja kvėpuoti. Kaip jau minėjome, knarkimas girdimas dėl vibruojančio liežuvėlio, kuris taip daro kvėpuojant burna. Jis gali uždengti kvėpavimo takus, ir žmogus nustoja kvėpuoti nuo 10–15 sekundžių iki 3–4 minučių.  Kuo ilgiau jis nekvėpuoja, tuo labiau pakinta odos spalva, įgyja raudoną-mėlyną atspalvį. Tai liudija hipoksiją (deguonies badą).

Jeigu tokį žmogų kas nors tuo momentu stebi, gali susidaryti įspūdis, kad jis mirė. Kaip atskleidė tyrimai, tokių kvėpavimo „pauzių“ per valandą gali būti 10–15. Kvėpuoti pradedama po to, kai žmogus nesąmoningai miego metu pasuka galvą arba pakeičia kūno padėtį. Tada liežuvėlis nukrenta ir atlaisvina kvėpavimo takus. Šiuos veiksmus valdo smegenys, siunčiančios reikiamus impulsus. Viskas priklauso nuo to, ar laiko suveikia šis „valdymo pultas“. Mes jau minėjome, kad daugumai žmonių jis išsiderinęs, tad egzistuoja grėsmė vieną kartą nesulaukti impulso ir miego metu tiesiog uždusti.

Knarkimas ir naktinių infarktų bei insultų rizika

Situaciją apsunkina dar keli veiksniai. Daugelis turi labai negerą įprotį – mėgsta prisivalgyti prieš miegą. Pasekmė – tirštesnis kraujas. Širdžiai nepadeda jokie kiti raumenys – miego metu jie tampa nepaslankūs, tad kraują pumpuoti tampa sunkiau negu naktį, na, o jeigu jo konsistencija iš viso kaip grietinės, smegenys aprūpinamos blogiau, joms trūksta maistinių medžiagų ir deguonies. Dėl hipoksijos sumažėja jų aktyvumas, padidėja arterinis kraujospūdis, o kartu su juo – ir infarkto bei insulto rizika. Pavojinga tai, kad nustojęs kvėpuoti žmogus laiku negauna komandos pasijudinti. Ypač blogai, jeigu žmogus ne tik persivalgė, tačiau ir išgėrė alkoholio (bokalą vyno arba 30 g degtinės).

Reikia pastebėti tai, kad knarkiančių žmonių kraujas jau ir taip tampa tirštesnis – juk kvėpuojant burna vandens organizmas netenka intensyviau. Ne veltui keleiviai dykumose net nesikalba – kad nereikėtų praverti burnos. Knarkimas itin pavojingas širdininkams, nes sukelia hipoksiją, gali baigtis širdies priepuoliu. Jis yra ir vienas iš naktinį infarktą bei insultą lemiančių veiksnių.