Kad būtumėte sveiki visus metus, jau nuo ankstyvo pavasario verta pradėti rinkti vaistinius augalus. Štai keli iš jų!
 
Daržinė žliūgė
 
Tai smulki ir įkyri daržų piktžolė, tačiau ji yra pirmoji valgoma vaistingoji žaluma, kurios galima pasirinkti vos nutirpus sniegui. Joje yra vitaminų E ir C, saponinų, karotino, kalio ir chloro druskų. Tai – tikras špinato pakaitalas. Maistui tinka visas augalas. Ja galima paskaninti salotas, sriubas, troškinius. Liaudies medicinoje šutinta žliūgė dedama ant skaudamų vietų sergant radikulitu, reumatizmu, susimušus ar pasitempus raiščius. Žliūgės žolės sultys naudojamos esant vidiniam kraujoplūdžiui, kankinant hemorojui, išsivysčius avitaminozei ar sergant diabetine katarakta.
 
Beržų pumpurai ir lapai
 
Juose gausu flavonoidų, eterinių aliejų, dervų, vitamino C, saponinų, organinių rūgščių. Pumpurai turi dezinfekuojamųjų, skausmą ir uždegimą slopinančių medžiagų. Beržų lapų arbata varo šlapimą, skatina prakaitavimą, todėl tinka gerti sergant inkstų ar širdies ligomis, peršalus, tinka sklerozės, reumato profilaktikai. Liaudies medicinoje beržų pumpurų nuoviras vartojamas egzemai ir žaizdoms gydyti ir plaukams stiprinti.
 
Pumpurai renkami anksti pavasarį, vėliau – šakelės, lapai. Juos geriausiai rinkti saulėtą dieną iki birželio pabaigos, kol dar jauni ir lipnūs.
 
Gydymo tikslais rišamos beržų vantos (pasižymi dezinfekuojamuoju poveikiu, saugo nuo grybelio, gerina kraujotaką, mažina įtampą), geriama beržų sula. Taip pat vartojama beržų šakelių, lapų ar pumpurų arbata. Nuovirai ir ekstraktai tinka vonioms, kompresams.
 
Gerai sutrinti žali arba pakaitinti sausi beržų lapai slopina skausmams (ypač sąnarių), padeda nuo reumato, podagros. Lapus reikia dėti ant skaudamos vietos ir apvynioti drobiniu raiščiu, laikyti pusdienį ar per visą naktį. Gydymo kursas trunka iki 2 savaičių.
 
Tulžies išsiskyrimui pagerinti kelis šaukštus beržų lapų užpilkite puse litro karšto vandens ir virkite ant silpnos ugnies 5–10 minučių. Nukoškite ir gerkite po trečdalį stiklinės 3 kartus per dieną prieš pat valgį.
 
Kepenų ir inkstų funkciją gerina toks mišinys: sumaišykite po 5–10 g beržų lapų, varnalėšų ir bruknių. Šaukštą mišinio užplikykite termose stikline vandens. Gerkite tris kartus per dieną prieš valgį.

Šalpusnių žiedai
 
Liaudies medicina naudoja šalpusnio lapus ir žiedus. Iš jų paruošti preparatai mažina uždegimą, lengvina atsikosėjimą. Jais gydomas lėtinis bronchitas, kosulys ir užkimimas,  plaučių uždegimas, raudonligė. Lapų kompresai naudojami nuo mėlynių ir patinimų, sąnarių uždegimų, padeda tinstant kojoms, esant sklerodermos opų.
 
Švieži sumaigyti lapai dedami ant vočių, sumušimų, rožės ir kitų skausmingų kūno vietų. Liaudies medicina sausais susmulkintais lapais aprūkydavo ligonius, kuriuos kamuoja dusulys, pasireiškia  pasunkėjęs kvėpavimas.
 
Šalpusnių žiedai renkami kovo – balandžio mėnesiais saulėtą sausą dieną, kai žiedai pilnai išsiskleidę. Skinti reikia su koteliais, džiovinti geriau džiovykloje, nes natūraliai džiūdami žiedai dar kurį laiką bręsta ir iš jų gali likti tik pūkai. Tinkamai sudžiovinti žiedai gelsvi, be pūkų, šiek tiek kartoko skonio.

 
Lapai renkami vasarą (liepos – rugpjūčio mėnesiais).
 
Didžiosios dilgėlės
 
Dilgėlės varo šlapimą, stiprina kraują, didina organizmo atsparumą ligoms ir skatina žaizdų gijimą. Ypač tinka tiems, kurių sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje, kuriuos vargina mažakraujystė. Taip pat gerina medžiagų apykaitą, normalizuoja menstruacijų ciklą, mažina gausų kraujavimą per mėnesines, slopina ginekologinius uždegimus.
 
Dilgėlės – tai puikus vaistas nuo kepenų ligų ir inkstų akmenligės, šlapimtakių ligų, šunvočių, sutrikusio virškinimo, spazminio kosulio. Išoriškai dilgėlių žolės koncentruotu užpilu arba etanolinių ištraukų kompresais slopinami neurologiniai ir reumatiniai skausmai, skalaujami plaukai (padeda nuo pleiskanų).
 
Dilgėlės turi kraujo krešėjimą skatinančio vitamino K, taip pat vitaminų C, B2, B3, karoteno, chlorofilų, fitoncidų, fermentų, kalcio, kalio, magnio, natrio, geležies, silicio, sieros, chloro, vario, chromo, skruzdžių rūgšties ir kt.
 
Jaunų dar nežydinčių dilgėlių lapus galima skinti nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pradžios. Liepą– rugsėjį skinami tik jaunų, atžėlusių dilgėlių lapai.
 
Prieš vartojimą maistui dilgėles reikia nuplauti, minutę apvirti arba nuplikyti vandeniu, nukošti ir supjaustyti. Nuovirą galima gerti.
 
Tiems, kurie ilgai vartoja dilgėlių arbatą, reikėtų pasitikrinti kraujo krešumą, nes dilgėlės tirština kraują. Dilgėlių nevartokite savo nuožiūra nuo prostatos ligų, jei yra padidėjęs kraujo krešumas, laukiatės kūdikio ar žindote krūtimi.
 
Kiaulpienės
 
Jose daug B grupės vitaminų, vitaminų C, E ir A, taip pat kalcio, geležies, flavonoidų, organinių rūgščių, glikozidų. Kiaulpienių šaknų nuoviras stabdo viduriavimą, gydo hemorojų, egzemą, šunvotes ir nudegimus, o arbata gerina miegą, tulžies nutekėjimą, medžiagų apykaitą, aktyvina kepenų ir kasos fermentų veiklą, valo organizmą, lengvina atsikosėjimą, šiek tiek laisvina vidurius, saugo nuo aterosklerozės, skatina skysčių išsiskyrimą ir naikina mikrobus. Dėl jose esančio inulino tinkamos vartoti cukriniu diabetu sergantiems žmonėms.
 
Šviežių kiaulpienių sultys gydo nuospaudas, karpas (tepkite kelis kartus per dieną), spuogus, balina odą ir naikina strazdanas bei pigmentines dėmes.
 
Kiaulpienės žydi balandžio–gegužės mėnesiais. Šaknis geriausiai kasti ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, vystant lapams.
 
Vaistams dažniausiai vartojamos šaknys, o maistui – jauni lapai (dėkite į salotas). Kai ima skleistis žiedai, kiaulpienių šaknų vartoti nepatartina. Prieš vartojimą būtina nulupti šaknų žievę. Iš džiovintų smulkintų ir maltų šaknų galima virti kavą.