Dar mūsų močiutės žinojo, kad dilgėlės — tai ir vaistinis, ir maistui naudojamas vitaminingas augalas. Žmogui ji ypač naudinga po žiemos, nes tada organizmas būna išsekintas pavasario avitaminozės. Senieji  dilgėlę vadindavo pavasario vaistinių augalų karaliene.

Lietuvoje plačiausiai paplitusi daugiametį didžioji dilgėlė. Šis dilginamaisiais plaukeliais apaugęs žolinis augalas (piktžolė) išauga iki 60-150 centimetrų. Auga šiukšlynuose, patvoriuose, miškuose ir krūmuose. Žydi liepos-spalio mėnesiais.

Mūsų senoliai dilgėlės lapus rinkdavo augalo žydėjimo metu. Džiovindavo gerai vėdinamoje vietoje. Medumi, kuriame būdavo virinami dilgėlės lapai, patardavo gydytis nuo dusulio. Acte pavirintu dilgėlių šaknų nuoviru liepdavo plauti plaukus, jei jie slinkdavo ar atsirasdavo pleiskanų. Užėjus reumato skausmams patardavo skaudamą vietą  pirtyje  ilgai plakti iš dilgėlių surišta vanta.
 
Šviežių, susmulkintų dilgėlių lapų antpilu senosios žiniuonės gydydavo cukrinį diabetą. 5-6 šaukštus susmulkintų lapų reikia užpilti stikline verdančio vandens. Šiltai aprištame inde antpilui leisti nusistovėti apie valandą laiko. Gerti patariama prieš valgį po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną. Žinovai patardavo ir į sriubas įberti susmulkintų dilgėlių.
           

Patyrę žvejai gerai žino ir baktericidines dilgėlių savybes. Karštą dieną dilgėlių lapais jie perdeda šviežią žuvį, kad nesugestų, kol parneš namo. Palaikytos verdančiame vandenyje dilgėlės nebekanda. Truputį pavirtos sūdytame vandenyje, kartu su špinatais ir rūgštynėmis, trumpai patroškintos svieste su česnakais ir sumaišytos su kietai virtu kapotu kiaušiniu, dilgėlės tampa nuostabiu įdaru virtinukams ir mieliniams pyragėliams.

Išmintingos šeimininkės dilgėlių pasidžiovina ir žiemai. Sutrintos į miltus jos sudedamos į sandarius indus. O paskui naudojamos sriuboms ir padažams.

Kai kurie virėjai jaunų dilgėlių deda į raugintų kopūstų sriubą, barščius. Dilgėles į  puodą dėdavo tik sriubai baigiant virti, kad mažiau suirtų vitaminai. Gardūs būdavo iš dilgėlių ir rūgštynių virti barščiai. Šiuolaikinė medicina taip pat nepamiršta patvorių karalienės. Žinoma, kad  skruzdžių rūgštis ir flavonoidai nuo senų laikų saugojo nuo nušalimų; žmones suvyniodavo į dilgėlių antklodes, taip  norėdami paspartinti jų kraujotaką. Dilgėlių pluošte yra ligninų ir celiuliozės polisacharidų su vitaminais C, K, E, B grupės. Jie padeda pašalinti toksinus. Ir žinoma, dilgėlėse daug aminorūgščių, mikroelementų, kurie kartu su vitaminais stiprina ir gydo žmogaus organizmą.         
   
Esant radikulitui ir raumenų skausmams, gydytojai pataria sumaišyti mėsmalėje susmulkintus dilgėlių lapus su sviestu, pridėti trinto krieno ir  naudoti kaip tepalą. Dilgėlės gelbsti ir vyrus - 2 arbatiniai šaukšteliai su kaupu dilgėlių lapų ar šaknų užpilami verdančio vandens stikline, 5 minutes verdama, perkošiama.  Ši arbata geriama po 1 puodelį ryte ir vakare 4-6 savaites gydo prostatos adenomą. Tokią arbatą rekomenduojama gerti ir esant kepenų skausmams, sumažėjusiam kraujo krešėjimui, mažakraujystei, reumatui, cukriniam diabetui, ūmiems gastritams, enterokolitams, vidiniam kraujavimui, kai kurioms šlapimtakių ligoms, inkstų akmenligei. Ši piktžolė tinka ir kosmetinėms reikmėms - vystančiai ir sausai odai naudojamos dilgėlių lapų sultys arba košelė, sumaišyta su medumi lygiomis proporcijomis, o riebiai odai naudojama lapų košelė, sumaišyta su degtine.

Ne tik pasakoje iš dilgėlių pluošto marškinius galima nerti. Mūsų promočiutės dilgėlę naudojo kaip lino pakaitalą paprastesniems drabužiams ir vadino ją neturtinga lino giminaite.