Neurozė – ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų liga. Beje, pasitaikanti gana dažnai. Kartais žmonės klaidingai vertina vaiko elgesį, manydami kad tai paprasčiausia tinginystė ir nedrausmingumas, o iš tiesų – tai rimtas sutrikimas. Vaikiškos neurozės simptomai labai skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl ne visuomet lengva iš karto nustatyti sutrikimą.

Vaiko nervų sistema labai jautri įvairiems išoriniams dirgikliams, pavyzdžiui barniams šeimoje. Psichologai teigia, kad paveldėti nervingumo vaikas negali, todėl tai yra tik auklėjimo pasekmė.

Susirgęs neuroze, vaikams tampa labai jautrus, bailus, greičiau nuvargsta, negali ramiai išsimiegoti, nes naktimis jį kankina baimės priepuoliai. Pasitaiko ir kitų sutrikimų, pavyzdžiui šlapimo nelaikymas. Neurozė sukelia ne tik psichologinius, bet ir fizinius pokyčius: veido raumenys ima trūkčioti, vaikas gali pradėti mikčioti ir keistai elgtis: čiulpti pirštą, kramtyti nagus ir t.t., tokiu būdu išreikšdamas savo nervingumą. Neuroze sergančiam vaikui būdingi įvairūs nevalingi judesiai: jis rauko kaktą, kilnoja antakius, trūkčioja pečiais ir t.t.

Vaikų neurozė gali pasireikšti ir išsiblaškymu, nesugebėjimu susikaupti ir įsiminti informaciją, verksmingumu, užsispyrimu, aikštingumu ir kitais simptomais. Todėl esant neįprastam vaiko elgesiui nereikėtų skubėti jo bausti, nes kaltas gali būti visai ne vaiko charakteris.

Kadangi neurozę sukelia psichinės traumos, svarbiausias gydymo būdas yra psichoterapija. Gydytojo uždavinys – atskleisti priežastį, sukėlusią ligą, nes tik tokiu būdu įmanoma paskirti tinkamą gydymą. Neurozė įprastai gydoma medikamentais, tačiau tai – tik papildomas metodas. Kur kas svarbiau pašalinti psichiką traumuojančius veiksnius ar bent jau sušvelninti žalingą aplinkos poveikį. Kartais padeda tiesiog aplinkos pakeitimas: laikinas pagyvenimas kitoje vietoje, kelionės ar tiesiog buvimas gamtoje.

Nemažiau svarbu ir paveikti ir pačią ligonio asmenybę bei jo požiūrį į psichiką traumuojančius veiksnius bei į patį gyvenimą. Pirmas žingsnis – nustatyti gyvenimo ritmą: laiką skirtą mokymuisi ir laiką skirtą poilsiui. Viskas turi būti daroma palaipsniui, antraip per didelis spaudimas ir per staigūs pokyčiai gali dar labiau traumuoti ir pasunkinti ligą.

Gydant medikamentais, skiriami nervų sistemą raminantys vaistai, vadinami trankviliantais. Jie nuramina, padeda sumažinti emocinę įtampą, pagerina miega, palengvina psichoterapinius pokalbius. Aprimęs ligonis gali ramiau žiūrėti į nemalonius, psichiką traumuojančius veiksnius. Tačiau nereikėtų pervertinti medikamentų poveikio, nes tai tik papildoma priemonė. Vaistai neišgydo neurozės, nes nepašalina konfliktų, nepakeičia ir asmenybės.

Sergančiajam neuroze labai svarbios ramios gyvenimo sąlygos. Su juo reikia elgtis švelniai, taktiškai, jo nenervinti, neerzinti, vengti konfliktų, tačiau – nelepinti. Svarbu skatinti jį judėti į priekį ir nepasiduoti ligai. Bendrauti su sergančiuoju neuroze dažnai nelengva, nes jie greitai susinervuoja ir netenka kantrybės. Todėl bendravime labai svarbi kantrybė.