Vidurių užkietėjimas vaikams – ne toks jau retas reiškinys. Priežasčių gali būti daug, o „scenarijus“ daugiau ar mažiau visada toks pat: mažylis kenčia, verkia, o mama, išbandžiusi daugybę liaudiškų receptų, taip pat pasiruošusi nuleisti rankas ir verkti kartu su vaiku. Bėda tik ta, kad niekas nuo to nepasikeis, todėl reikia susiimti ir pamąstyti, ką daryti toliau

Vidurių užkietėjimas – viena iš labiausiai paplitusių vaikų virškinamojo trakto patologijų. Jeigu neatkreipsite į šią problemą dėmesio, ji gali peraugti į rimtą ligą, pavojingą tiek fizinei, tiek psichologinei vaiko sveikatai.

Kas tai yra?

Vidurių užkietėjimas – tai žarnyno funkcijos sutrikimas, kai padidėja intervalai tarp tuštinimosi. Jeigu 3–6 mėnesių kūdikis, maitinamas krūtimi arba mišinukais, nebetepa sauskelnių net 1–2 kartus per dieną, galima įtarti, kad vaikui užkietėjo viduriai. Tą patį galima pasakyti ir tuo atveju, jeigu vaikas tuštinasi kasdien, tačiau šis procesas dėl kietų išmatų sukelia jam didžiulį diskomfortą: jis stengiasi, verkia, o pilvas toliau pučiasi kaip balionas.

Vidurių užkietėjimo priežastys

Kaip minėta, priežasčių gali būti daugybė, bet gydytojai tokius veiksnius skirsto į dvi grupes. Pirmoji – vidurių užkietėjimas, susijęs su anatominėmis kurios nors žarnyno dalies ypatybėmis. Dažniausiai jis susijęs su Hiršprungo liga (vegetacinės nervų sistemos mazgų trūkumu kuriame nors storosios žarnos segmente, kitaip – storosios žarnos segmento inervacijos sutrikimu, dėl kurio sutrinka ir išmatų slinkimas žarna, užkietėja viduriai) ir dolichosigma.

Jeigu medicininės apžiūros metu nebuvo nustatyta jokių anatominių defektų, užkietėjimai priskiriami funkcinei kategorijai. Tokio užkietėjimo priežastys:

• Perėjimas nuo maitinimo krūtimi prie mišinukų;
• Rachitas (sergančiųjų šia liga raumenys būna nusilpę, įskaitant ir žarnyno sienelių maskulatūrą);
• Anemija (jeigu trūksta geležies, žarnyno raumenys nepakankamai aprūpinami deguonimi, todėl jie yra silpnesni);
• Žarnyno mikrofloros disbalansas (pavyzdžiui, po antibiotikų) ir pan.
• Pačios mamytės mityba (jeigu mažylis maitinamas krūtimi);
• Mažylis gauna nepakankamai vandens (dažnai jam duodama kefyro, sulčių ir panašiai, tačiau pamirštama, kad labiau už viską jam reikia paprasčiausio vandenuko);
• Mažyliui duodama tokio maisto, su kuriuo jo skrandis dar nepajėgus susidoroti.

Jeigu vaikas vyresnis, prie išvardintų priežasčių  galima priskirti ir psichologinį faktorių, pavyzdžiui: mažylis darželyje pasigenda jam įprasto puoduko, todėl kenčia tiek, kiek įmanoma. Išmatos kietėja, yra suspaudžiamos, traumuoja tiesiąją žarną (išmatose gali atsirasti kraujo), pastebimi neurologiniai sutrikimai (vaikas baudžiamas, baramas ir gėdinamas už tai, kad neiškentęs sutepė kelnaites, o problema tuo tarpu tampa dar rimtesnė).

Vidurių užkietėjimo pasekmės

Savaime suprantama, nei reti, nei dažni vidurių užkietėjimai nieko gera neduoda. Kaupdamas išmatas, žarnynas negali išsaugoti savo mikrofloros, be to, sutrinka jo gleivinės maitinimas, pablogėja naudingų medžiagų įsiurbimas, todėl nukenčia ir organizmo audinių medžiagų apykaita. Žarnynui gali visai nepatikti, kad jį naudoja kaip sandėlį, todėl prasidės uždegimas (kolitas). Rezultatas – pilvo skausmai, organizmo intoksikacija. Trumpai tariant, pasekmės ne pačios maloniausios, todėl problemos atidėlioti nereikia.

Greitoji pagalba

Mažylis nepasituštino į vystyklus 2 dienas? Ką daryti, kaip suteikti pirmąją pagalbą?

Jūsų namų vaistinėlėje turėtų būti:

• Vamzdelis, padedantis pašalinti dujas;
• Glicerininės žvakutės;
• Švirkštynė.

Vamzdelis naudojamas mechaninei tuštinimosi stimuliacijai. Jo galiukas patepamas vazelinu ir įkišamas į išangę (maždaug 3–5 cm). Jeigu tai nepadeda pasituštinti, reikia arba padaryti klizmą, arba įstatyti rektalinę žvakutę su glicerinu. Valomajai klizmai naudojamas virintas kambario temperatūros vanduo, į kurį įpilama glicerino (stiklinei vandens – šaukštelis arba du). Kiek reikės skysčio, priklauso nuo vaiko amžiaus:

2–4 mėnesiai – 60 ml;
6–9 mėnesiai – 100–200 ml;
9–12 mėnesių – 120–180 ml;
1–2 metai – 200–250 ml ir t. t.

Žvakutes naudoti ir tinkamą dozę parinkti paprasčiau: vyresniems nei 3 mėnesių mažyliams naudojamos žvakutėse su 0,75 g glicerino. Ir klizmai, ir žvakučių statymui taikomos tos pačios taisyklės: vaiką reikia paguldyti ant kairio šono, kojos sulenkiamos. Geriau, kai procedūrą atlieka du suaugusieji, tačiau mamytė gali ją atlikti ir viena. Prilaikykite kaire ranka vaiko kūną, o dešine sulenkite kelius. Tada kairės rankos pirštais praskirkite sėdmenis ir dešine į tiesiąją žarną sukiškite žvakutę (arba darykite klizmą). Darant klizmą, žarnelės galiuką reikia įkišti 4–5 cm, jeigu naudosite žvakutę – visą. Ir vienu, ir kitu atveju būtina porai minučių suspausti sėdmenis.

Tačiau be gydytojo žinios naudoti žvakučių ir daryti klizmų daugiau kaip 7 dienas NEGALIMA. Tai reiškia, kad jeigu užkietėjimai kartojasi, būtina kreiptis į pediatrą.

Kodėl reikia keliauti pas gydytoją?

Ar tai tikrai tokia didelė problema, kad reikėtų kreiptis į gydytoją? Taip! Jeigu krūtimi maitinamas mažylis dvi dienas nesituštino – tai būtina.

Apsilankyti pas pediatrą reikia ir tuo atveju, jeigu vaikas vyresnis, ir atsiranda štai tokių bėdų:

• Mažylis skundžiasi, kad tuštinantis jam skauda;
• Išmatose yra kraujo;
• Vaikas nenori tuštintis ant puoduko – geriau jau daro į kelnes;
• Pastebite, kad apatiniai šiek tiek sutepti, o vaikas „dideliu reikalu“ į tualetą šiandien nėjo.

Dažniausiai vidurių užkietėjimą įveikti padeda pakoreguota mityba, pakankamas skysčių gėrimas, gydomoji fizinė terapija, tačiau kartais reikia ir endokrinologo, neurologo, gastroenterologo arba chirurgo pagalbos.