Įsivaizduojate vaiką be saldėsių? Veikiausiai sunkiai. Saldainiai, ledai, sausainiai, bandelės... Jie vis atsiduria vaikų rankutėse. O ką daryti?

Mažesnis blogis

Turbūt nereikia abejoti, kad visi suaugusieji žino, jog saldumynai žalingi dantims. Būtent tokias žinias mums į galvą įkalė daugiausia reklamos, mūsų laikais propaguojančios viską, kas natūralu ir be cukraus. Nors ne visi produktai – kad ir be cukraus – yra sveiki.

Gydytojai odontologai visą saldų maistą yra suskirstę į kelias kategorijas.

Pačių saugiausių saldumynų kategorijai priklauso mažiausiai žalos sveikatai darantys natūralūs produktai: medus, naminės uogienės ir sultys, namuose gaminti gaivieji gėrimai ir limonadai.

O apie medų ir kalbėti nėra ką: jis saldus ir išskirtinai naudingas sveikatai produktas, padedantis įveikti  daugybę ligų, palaikyti organizmo tonusą.

Taip, medus – tai koncentruotas įvairių cukrų mišinys. Tačiau dėl to, kad visi tie cukrūs yra natūralūs (fruktozė, gliukozė, sacharozė), jie ne tik nedaro žalos, bet ir yra išskirtinai naudingi tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų organizmui.

Kita vertus, nors turi kone stebuklingų savybių, medus gana pavojingas produktas. Jis yra nepaprastai stiprus alergenas, kuriame yra gėlių ir žolynų žiedadulkių dalelių. Jeigu jūsų vaikas alergiškas, medaus jam duokite tik labai mažomis porcijomis – ir atidžiai stebėkite reakciją.

Uogienė yra tam tikra natūralaus vaisių cukraus (fruktozės) ir paprasto, ne tokio naudingo cukraus (sacharozės) sintezės rezultatas. Nors uogienėje yra paprasto cukraus, jai verdant vykstantys procesai šiek tiek užglaisto kenksmingąsias jo savybes.

Veikiama seilių, uogienė greitai suskyla į visiškai nekenksmingus fermentus, ir cukrus nespėja nusėsti ant dantų paviršiaus.

Taigi galima sakyti, kad medus ir uogienė – vaiko sveikatai nekenkiantys saldumynai. Aišku, padauginti jų vis tiek nederėtų: šiuose produktuose yra cukraus, o jis dideliais kiekiais gali padaryti daug blogio vaikiškiems dantukams.

Limonadai ir sultys pavojingesni sveikatai nei medus ar uogienė, ir ne tokie naudingi. Nors minėtuose gėrimuose esančio cukraus poveikis dantims minimalus, jis vis tiek talkina ėduoniui.

Pavojus slypi... įdare

Antrajai pagal saugumą – ir jau „sunkiasvorei“ saldumynų kategorijai priskiriami saldainiai: šokoladiniai, ledinukai, irisai.

Patys „nekalčiausi“ šioje grupėje yra paprasčiausi šokoladiniai saldainiai be įdaro. Šokoladą seilės irgi labai greitai suardo, taigi jis neužsilaiko burnos ertmėje. Ir net jeigu jo dalelių lieka ant liežuvio ar dantų, jos nesunkiai nuplaunamos bet kokiu burnos skalavimo skysčiu. Jei tokio nėra po ranka, tiks ir stiklinė paprasto vandens.

Atsargesniems reikėtų būti su įdarytais šokoladiniais saldainiais ir perskaityti jų sudėtį prieš duodant vaikui. Saugiausiais laikomi šokoladiniai batonėliai su razinomis, riešutais, džiovintais vaisiais. Bet jeigu įdaras – želė, kremas ar tąsi karamelė, jis ilgai užsilaikys ant mažylio dantų ir juos ardys. Dažnokai valgant saldainius su tokiu įdaru dantų ėduonis bus tik laiko klausimas.

Na, o patys pavojingiausi šioje saldumynų kategorijoje yra ledinukai. Odontologai juos vadina dantų žudikais ir nerekomenduoja ledinukų – ypač ant pagaliuko – valgyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Produktai, iš kurių gaminami tokie saldainiai, seilių veikiami beveik nesiskaido. Priešingai: seilės skatina storos cukraus plėvelės ir specifinės rūgšties susidarymą. Jos padengia dantis ir lėtai ardo. Šias pavojingas medžiagas įmanoma pašalinti tik dantų šepetėliu ir pasta.

Tikra sunkioji artilerija, kai kalbama apie keliamą pavojų dantims, yra gardieji kepiniai – bandelės, sausainiai, pyragaičiai, meduoliai. Beje, jie tam tikra prasme prilygsta šokoladiniams saldainiams: pyragaičių, bandelių ir sausainių daromos žalos rimtumas priklauso nuo jų įdaro.

Pavojingiausi dantims laikomi įdarai iš sutirštinto pieno, grietinėlės kremai, bezė, specialios konditerinės pastos. Mat, be milžiniško kiekio cukraus, jie turi dar vieną pavojingą savybę – lipnumą.

Tokie įdarai it klijai prilimpa prie dantų paviršiaus. O cukrus kaupiasi ne tik ant, bet ir tarp dantų. Tai ypač pavojinga, nes išvalyti tarpdančius parankinėmis priemonėmis praktiškai neįmanoma. Pyragėlių sukeltą ėduonį labai sunku diagnozuoti be specialių instrumentų, nes jis dažniausiai „suėda“ dantį prie pat dantenų.

Valgome vienodai – kenčiame skirtingai

Niekam ne paslaptis, kad kiekvieno žmogaus organizmas individualus, taigi į tuos pačius dalykus gali reaguoti nevienodai. Pavyzdžiui, vieni gali valgyti absoliučiai viską ir nepriaugti nė gramo, o kiti  kaupia antsvorį tarsi iš oro.

Saldumynai mūsų organizmą veikia lygiai taip pat. Tai, kaip smarkiai cukrus kenkia vaiko dantims, priklauso nuo daugybės veiksnių, iš jų svarbiausi yra amžius, higienos įgūdžiai, dantų emalio mineralizacijos laipsnis ir seilių sudėtis.

Kiekvieną produktą į jūsų vaiko valgiaraštį dera įtraukti nuo tam tikro amžiaus. Juk ne šiaip sau ant vaikiškų mišinėlių etikečių rašoma „Vaikams iki trejų metų“ ir panašiai. Amžiaus apribojimai susiję ne tiek su vaiko virškinimo trakto pasiruošimu virškinti tam tikrą maistą, kiek su jo dantukų emalio būkle. Pieninių dantų emalis gerokai plonesnis ir trapesnis nei nuolatinių.

Be to, pieninių dantų mineralizacijos procesas vyksta nuolat: kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jo dantukų emalyje yra aktyvių apsauginių mineralų. Štai dėl ko mažyliams iki 3-ejų metų nederėtų duoti saldumynų.

Jeigu tėvai vis dėlto nusprendžia leisti jam paragauti kokio saldėsio, derėtų prieš tai gerai išstudijuoti jo sudėtį – produkte neturėtų būti kenksmingų medžiagų ir cukrų.

Dažniausiai vaikams iki vienerių metų perkami sausainiai, kurie, veikiami seilių, greitai tirpsta burnoje. Jie ne tik nespėja paveikti dantukų, bet ir yra saugūs mažyliui – tokiais sausainiais niekaip neužspringsi.

Higiena ir paveldimumas

Tinkama burnos ertmės higiena padės išvengti problemų net tada, jeigu mityba nebus labai sveika. Jei vaikas ne tik anksti išmoks laikyti rankutėje dantų šepetėlį, bet ir supras, kaip juo naudotis, dauguma dantų problemų jam bus nebaisios. Labai svarbu vaikui prieinama kalba paaiškinti, kad dantukų valymas apsaugo juos nuo kenksmingų apnašų ir blogųjų mikroorganizmų.

Valyti dantis būtina ne rečiau kaip du kartus per dieną.

Bet vaiko dantų sveikatą veikia dar viena aplinkybė – paveldimumas. O su juo taip lengvai nepakovosi.

Jeigu jau kelių kartų jūsų šeimos narių dantys prasti, neverta tikėtis, kad vaikas turės perlinę šypseną. Nes paveldimumas daro įtaką ne tik dantų išvaizdai ir jų emalio būklei, bet ir seilių sudėčiai. Kai nepasiseka su genais, seilės pačios gali ėsti dantų emalį, prastai tirpyti maiste esantį cukrų, todėl jo likučių nuolat nusės ant dantų.

Taigi vaikams, kurių giminaičių prasti dantys, profilaktiškai lankytis pas odontologą būtina gerokai dažniau nei jų bendraamžiams.